Iš lygumų ir eilėraščiai lygūs, plokšti,
Jei turėtų veidelį - tarytum kažko išsigandę,
Tarsi amą praradę, apstulbę, nustėrę, nuogi,
Ir tik išplėstos akys atsipindi beribę padangę.
Iš kalnų - jau kitokie, žiūrėk, su kupra,
Tai trumpi, tai ilgi, susilenkę arba susisukę,
Jei turėtų veidelį - nosis būtų kumpa
Ir siaurutės akelės, ir lūpa truputį įtrūkus.
Bet visi kažkodėl iš raistų, pagirių, iš krūmynų
Skubiai ropščias, pribėga ir šoka surikę galvon.
Pamąstai susikaupęs, perskaitai atneštą žinią
Ir paleidi į baltą pasaulį juodo rašalo Dievo globon.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-04-15 16:12:46
...Dievo globon, iš kur ir atėjo:) Įdomi mintis. Iš tikrųjų, gamtovaizdis įsigeria... ir atsiliepia eilėmis.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-14 23:37:13
pamačiau trolius beskaitydama - kažkaip labai deformuoti vaizdai iš pirmų dviejų posmų peršasi. patiko mintis ir pateikimas. malonu skaityti.
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2009-04-14 20:22:02
O jei eilės gimsta ten, kur negalioja Dievo taisyklės? o gal tiesiog jam tai nerūpi (?)