Oi, seniai, labai seniai
Augo girioj aitvarai -
Ant stipraus ir žalio koto,
Puošės lapais garbanotais.

Juos kasdien žvaigždutės lankė,
Ant jų lapų meškos rangės,
Na, o medžiai it pašėlę
Šokio sūkury trepsėjo.

Vos pradėjus rytui brėkšti
Dangum plaukė baltos lėkštės,
Vietoj saulės, viršuje,
Švietė aukso pasaga.

Lėkštės pasagą jau dengia,
Kol aptraukė visą dangų -
Ir kad ims bitutėm lyti,
Didelėm ir dar mažytėm!

Troboje prie stalo sėda
Alkana šeima varnėnų -
Mama iškepė pyragą,
O ant jo dar tepa medų.

Nekantriai vaikučiai muistos,
Prie jų kojų karvė glaustos -
Mū mū mū, kažką uodžiu,
Gal pabersit trupinių?

Lesa tėtis ir vaikučiai,
Dideli ir dar mažučiai,
O kai liko trupinėliai,
Juos visus į krūvą dėjo.

Oi, kaip džiaugėsi karvytė -
Paragauti jai paliko
To pyrago nuostabaus,
Gavo šaukštą dar medaus.

Kai nustojo bitėm lyti,
Beldžia į duris varlytė -
Na, kaimynai, laikas eiti
Rinkti grybų palei raistą.

Pasiėmę krepšelius
Visi skuba pro vartus,
Paskui juos ir karvė striksi,
Mat nenori namie likti.

Vai, kokia graži diena -
Danguj šviečia pasaga,
O laukuos gėlytės skraido,
Auga grybai palei raistą.

Šis pasaulis - dyvų dyvai,
Pamiškėj užmigo kmynai,
Aitvarai akis užmerkė
Ir pradėjo garsiai knarkti.

Gal ir man miegučio laikas -
Pamažu akytės merkias,
Kai nubusiu aš ryte,
Saulė juoksis danguje.