Ech, ir vis dėl to... Vis dažniau savo galvoje gvildenu mintį: “Koks sunkus gyvenimas kai tau keturiolika...”. Klekt, ir prisimeni vaikystę... Rodos, maža buvau, jokių rimtų bėdų nebuvo, viskas buvo tiesiog šaunu, jokio galvos skausmo. O dabar... Visokios bėdos: žirgt ir susipykau su drauge, nesiseka mokslai, man patinkantis vaikinas į mane nežiūri, svarstyklės švilpt ir vėl rodo gerokai daugiau kilogramų nei turėtų, o veidą vėl papuošė galybė spuogų. Štai seniau – jokių panašių minčių. Dar mažytė būdama sugebėdavau elgtis taip, kad kiti neturėtų ramybės. Tada aš jausdavausi puikiai. Ryte, dar prieš septynias nubudusi, pykšt iš lovos, šliumpu pumpu po visus namus, tegu keliasi visi! Vėliau šmurkšt ir tyliai dingdavau. Tėvams tekdavo ilgai patriūsti, kol mane rasdavo pievoje, tarp aukštų žolynų gulinčią. Kai būdavau surasta, tyliai kikendama parbėgdavau į kiemą ir susirasdavau kitą auką – raibaplunksnį gaidį. Aš koja trept, ir tas jau baidosi. Įsidrąsinu, ir tuoj pešt pešt  smaginuosi su gaidžio plunksnomis. Vargšelis... Kai dabar pagalvoju, man jo gaila. Jis išsigandęs šast ir nubėga, net nepavysi, bet pribėgęs prie vištų būrio nenori pasirodyti bailiu, tai tuoj klekt grįžta ir sparnais plast plast vėduoja man per nosį. Tęsiant vargšų gyvulių temą, linksmiausia būdavo pas močiutę. Kai ten nueidavau, tai pasilinksmindavau iš širdies. Ten mano aukomis tapdavo du kalakutai. Patinas ir patelė. Moterų solidarumo sumetimais kalakutės labai smarkiai neerzindavau, tad kalakutui tekdavo dviguba skriauda. Didžiausias mano pranašumas buvo tas, kad jie buvo uždaryti už aukštos vielinės tvoros ir aš žinojau kaip juos smarkiai įpykdyti. Jei tiksliau, tai brolis pamokė. Tam, kad atlikčiau šią procedūrą teko netgi išmokti švilpti, mat kalakutai iš pykčio mirkt paraudonuoja išgirdę švilpimą. Per daug nesisielodama, čekšt per kelias dienas ir išmokau švilpaut. O tada, aš, gerutė mergytė, vos tik atsidurdavau pas močiutę, kiūrkt ir švilpavau kaip tik išeidavo. O smagiausia būdavo, kai tas kalakutas prieidavo prie tvoros ir bandydavo nesėkmingai mane pasiekti. Aš nusitverdavau šiaudą ir tik bakst bakst badydavau. Vargšas gyvulėlis...  Vėliau, gerokai pasiautusi, sėdėdavau virtuvėje. Ten vėl susigalvodavau įvairiausių pramogų. Viena įdomiausių – sėdėti prie verdančio puodo ir, kartu su juo, bul bul burbuliuoti.Valgydavau dažniausiai ramiai, nes tai būdavo labai nemėgstamas darbas. Ypač kai valgydavome sriubą. Tada mama pasitelkusi įvairias “Atskrenda lėktuvėlis” ir “Dar šaukštas už šuniųką, o šitas už triušiuką” teorijas mane valgydindavo. Kad ir kaip bebūtų keista, ji tai dažniausiai darydavo sėkmingai. O po pietų tep tep į lovytę. Vienintelis darbas, kurio iki šiol neišmokau – knarkti. Tad kai miegodavau niekaip nesugebėdavau kitų erzinti. Vienintelis garsas kurį išleisdavau miegodama būdavo triokšt keberiokšt arba jablynkšt, bet ir tai, tik tada, kai išgriūdavau iš lovos, mat miegodama burzdu burzdu visaip rangydavausi. Nubudusi, vėl turėdavau daug jėgų erzinti kitus.Vakare tai dažniausiai darydavau garsiai burbuliuodama, kai tėvai žiūri televizorių arba lėtai šlep šlep šlepsėdama iš vienos pusės į kitą, kažkaip “netyčia” vis praeidama pro televizorių. O linksmiausia būdavo, kai brolis nueidavo į kitą kambarį žiūrėti televizoriaus, aš tyliai įslinkdavau čia, į mūsų kambarį. Tada labai labai tyliai, vyrst vyrst, atsidarydavau stalčius, išsitraukdavau brolio pieštukus, knygas, o tada brūkšt ten, brūkšt šen...  
Linksmi buvo laikai, jokių bėdų. O dabar... Ryte barškatai barškatai jau kokį penktą kartą rėkia mano žadintuvas, kol aš vos prieš aštuonias šmaukšt pašmaukšt, skubėdama išsiritu iš lovos, ir lekiu į mokyklą... O ten vėl naujos bėdos. Vos nuėjęs pokšt ir sužinai, kad pirma pamoka – matematikos kontrolinis. Vėliau, eidamas koridoriumi, žybt ir susitinki žmones, kurių, švelniai tariant, nenorėtum matyti taip dažnai, kaip matai. O ką jau kalbėti, kai nuėjęs į kokią pamoką šast ir gauni kuolą už jau trečią kartą neatliktus namų darbus. Kokia neteisybė! O vėliau – dar didesnės nesėkmės. Nuėjusui į mokyklos tualetą mirkt, žvilgteri į veidrodį. O tada... Keberiokšt, ir išvirsti iš kojų. Dar vienas žudikas spuogas... Kai jau atrodo, kad blogiau būti nebegali, linkt ir sužinai, kad gali! Nuėjęs į valgyklą net ramiai pavalgyti negali. Būtinai kažkoks pirmokas turi slyst slyst paslysti ir švyst  išmesti savo pietus man ant galvos... Štai, tada, ir pradedi ilgėtis vaikystės, ir suvokti koks sunkus gyvenimas, kai tau keturiolika...