Mano mūza, sakyk, kur slepies
Ir iš kur man vis pažeri mintį?
Kurgi tu gyveni, kas atspės?
Ne visiems tave lemta pažinti...

Nors dažnai man esi artima,
Bet, deja, nebuvai niekad mano.
Negaliu aš įkalint tavęs –
Tu – ne vergė, kaip daugelis mano.

Tu laisva tarsi paukštė dangaus
Ir gaivi lyg pavasario lietūs.
Tavo didžiąją galią pajaust
Kuo dažniau, kuo dažniau man norėtųs...

Ačiū tau, kad mane aplankai
Ir maištaujančią širdį paglostai.
Ir šaltinis, miegojęs ilgai,
Išsilieja eilėraščio posmais.