Kai dramblys lauke pamatė
Sklandančią ore plaštakę,
Pasijuto pilkas, storas -
Net gyvent prapuolė noras.
Eina straublį jis nuleidęs
Ir savęs - storulio - gailis:
- Aš toks nerangus ir pilkas,
Neturiu sparnų lyg šilkas.
Ausys didelės ir iltys
Niekada neleis pakilti.
Čia beždžionė jį nugirdo
Ir paguodė dramblio širdį:
- Nori būt lengva plaštakė?
Ar protelis atsisakė?
Gyvenai jau daugel metų
Ir dar galo nesimato,
O gražuolė ta lengvutė
Paskrajos ore truputį
Ir, kai saulė nusileis,
Jėgos kūną jos apleis.
Skundeisi, kad skanią žolę
Kažkokie vikšrai užpuolė
Ar tau niekas nepasakė,
Kad marga lengva plaštakė
Šliaužiojo kadais vikšru?
Gal juo nori būt ir tu?
- Ne, -dramblys atsitokėjo,
-Lai plaštakės gaudo vėją,
O aš, didelis, stiprus,
Eisiu trypdamas vikšrus.
-Tas, -beždžionė tarė,-
Kvailas, kas pakeisti nori kailį.
Kad netaptumei kvailiu,
Būk, drambly, geriau drambliu.