(Tęsinys)

Vasarėlė sode

Greitai bėga sode dienos,
Noksta vyšnios ir avietės.
Tik nuvysta gėlės vienos,
Kitos skleidžiasi jų vietoj.

Ką? Ir vėl šonan krypstu,
Vėl rašau ne apie tai?
Bet matyti malonu,
Kaip pražysta juk žiedai.

Suprantu, pats laikas, reikia
Pažiūrėt, kas ten, lizde,
Ką maži paukšteliai veikia,
Gal jau ankšta jų name?

Paukštelių išdaigos

Trys burnytės šaukia godžiai:
– Negana ir negana!
Renka kirminus iš sodo
Paukštis tėtis ir mama.

Čikas sako savo broliui:
– Ar ne laikas mums patiems
Paskraidyt, kaip tau atrodo?
Sunku cypaut alkaniems.

– Sutinku, – atsako Rikas, –
Laikas lizdą tą palikti,
Toks gražus šalia juk miškas,
Reikia būtinai nuskristi.

Sesė Či daug atsargesnė
Bando brolius atkalbėti:
– Ši vieta tikrai saugesnė –
Vakar sakė mamai tėtis.

– Ten, miške, kur eglės žalios,
Gal pavojai baisūs tyko?
Neramu ir man lizdely
Bus be brolių, vienai likus.

Tik neklausė broliai sesės,
Šoko skristi ir pakilo.
Plast paplast mažais sparneliais
Ir.... gal pusmetrį nuskrido.

Šlept ant lysvės, prie salotų,
Čikas verkia: cypu cypu.
Rikas dar gailiau atrodo,
Pasiklydęs tarp ridikų.

Šaukia Či per visą sodą:
– Mama, tėti, tai nelaimė,
Nepaklausė manęs broliai
Ir, matyt, jau prisiskraidė!

Kai vaikai tėvų neklauso,
Visad baigiasi blogai.
Nepasiekt jiems lizdo aukšto,
Per silpni maži sparnai.

Straksi broliai sau po lysvę –
Bus gera jiems pamoka.
Tik staiga prie jų atklysta
Iš kažkur katė raina.

Čia juokai visai menki,
Kaip paukšteliams man padėti?
Dar maži, visai paiki,
Gal į lizdą pakylėti?

Spurda Čikas, spurda Rikas,
Pakentėti broliai turi.
Nors lieku minutę plikas,
Bet paukšteliai jau kepurėj.

Tyli paukščiai susigūžę
Lyg grumsteliai vėl lizde.
Daug blogiau jiems būtų buvę
Susitikus su kate.

(Bus daugiau)