Vynuogė

Prie namelio balto balto
Su mažyčiu balkonu
Augo vynuogė lapota,
Buvo ten jai patogu.

Stiebės, raitėsi į viršų
Virš langų ir virš balkono,
Lig rudens jos uogos sirpo
Mėlynos, bet ne geltonos.

Metai bėgo, metai slinko,
Šakos vynuogės stiprėjo –
Kai ant namo nesutilpo,
Lipt į obelį pradėjo.

Tik ta mano pasakaitė
Ne, ne vynuogei skirta.
Tegul auga, tegul raitos
Ta nudžiūs, užaugs kita.

Lizdas

Vaikštau kartą sau po sodą
Ir į vynuogę žvelgiu.
Reiktų kirpt šakas, atrodo,
Bus per jas name tamsu.

Tik oi oi, kas ten virš lango
Čirškia plonu balseliu?
Žiū, paukšteliai lizde žvalgos,
Tarpu vynuogės šakų.

Va tai tau, dabar bus vargo,
Teks man vynuogę laikyti,
Juk gražu per mažą langą
Paukštį perintį matyti.

Vardynos

Karštą dieną sunku dirbti,
Tad namelyje būnu.
Paklausau, ką paukščiai čirškia,
Ir pro sapną lyg girdžiu.

– Ei, šaunuoli mano vyre,
Na nuspręskim pagaliau,
Kaip vadinsim pipirus tuos,
Kurie išsiris tuojau?

Čik či rik, – atsakė tėtis, –
Kas gi gali būt gražiau,
Pirmas Čikas, antras Rikas,
Tegul kalasi greičiau!

O jei bus dukra, tai ji
Turės trumpą vardą Či.
Štai kokia šeimyna mūsų,
Kad tik maistui būtų musių.

(Bus daugiau)