Cakt akmenukas ant kelio namų link.
Dar neatsisveikinu su nemaria galia.
Šalia manęs nežinios erdvė.
Jaunystės audra viduj manęs kunkuliuoja,
Stipri ir didelė, užgulus kaip aistra...
Tas kelias gruoblėtas lyg vingis kūne.
O meilė, traukta iš niekur.
Paliesti nukritusį vakarą.
Tu netikėjai manim...
Nenuleisk akių žemyn.
Bučiuosiu lūpas,
Praversiu liežuviu.
Gulėsim ir žvelgsim į dangų,
Nors kelias tas ilgas namų link
Šoka rokenrolą.
Aš vis dar nežinios tremty.
Fantazijos liepsnos švyti danguj,
Kažin, ar rasis jėgų ištvert tą aistrą.
Sugrįšiu su dar didesne.
Cakt akmenukas nuo jūros kranto.
Atneš banga jį.
Tu netikėjai manim...
Prašau tik vieno – meilės...
Nuo skausmo įtrūkusius širdies plyšius
Užpildys ta meilė.
Tikiu, kad ilgas kelias sutrumpės.
2004 04 26