Kai lietus į žemę laša
Miško laumės tyliai šneka -
Eikime kartu, kaimynės,
Pasivaikščiot papartyne.

Mindamos šlapius lapus
Susitinka jos vilkus -
Kelia krikštynas pilkieji,
Mat vaikučių apturėjo.

O meilumas tų mažiukų,
O švelnumas jų kailiukų...
Bėga, griūna, gailiai cypia,
Skuba glaustis prie mamytės.

Vos pribėgę, lapt lapt lapt,
Jie... užmerkia akeles!
Prisidūkę, prisišėlę
Ir užmigo mažutėliai.

Glaudžia juos visus mamytė
Ir dainuoja - tyliai tyliai...
Laumėms širdys net apsalo -
Taip gražu žiūrėt, taip gera.

Palinkėję geros šventės
Laumės vėl keliauti rengias,
Kaip smagu, kaip malonu,
Pėdint miško takeliu!

Kapt kapt kapt lietutis teška,
Susitinka laumės mešką -
Kailiniuota, ko riaumoji,
Ko taip garsiai aimanuoji?

Vai vai vai, kaip man negera,
Ką tik užlipau ant ežio,
Jis subadė visą pėdą,
O tada taku nubėgo.

Sėsk, meškute, ant šio kelmo,
Dėk tą pėdą mums į delnus,
Ją papūsim, palaikysim
Ir kaip mat visa sugysi.

Laumės laikė pėdą, pūtė,
Šmurkšt ir atslenka laputė -
Nerangi gi ta meška,
Kliūna vis, kad ją bala!

Pasimaivė, pasistaipė,
Pūstą uodegą pakraipė,
O tada tik... keberiokšt!
Ir pakibo ant šakos.

Juokias laumės ir meška,
Juokiasi visa giria,
Debesėliai taip kvatojo,
Kad ir lyti jie nustojo.

Oi, kūmute saldžiabalse,
Tik nepyk ant mūsų baisiai -
Bet juk linksma ir smagu,
Nusijuoki gal ir tu...

Lapė niršta, šaka supas,
Atskuodžia taku barsukas -
Dyvų dyvai, kas čia daros,
Gal sukėlė žvėrys karą?

Bet tada viršun jis žvilgt,
Ėmė juokdamasis švilpt -
Na, lapute, negražu,
Suptis ant žalių šakų.

Kūma muistos, šakos braška,
Laumės kalbina jau mešką -
Gal galėtum pasistiebti,
Iš tų spąstų ją išgriebti?

Juokiasi meška, net kratos,
Mėgsta ji laputę, matos -
Pasistiebus, kiek galėjo,
Ir ištraukė niekadėją.

Danguje saulutė šypsos,
Uždainuoja visas miškas...
Gėlės vėl žiedus pravėrė,
Štai ir galas pasakėlės!