Kažkada gyveno sraigė -
Minkštakūnė, lėtaeigė.
Radusi kampelį ramų
Sraigė rentė savo namą.
Statė, plušo, dirbo, vargo
Ir beveik jau baigė darbą,
Bet per mišką bėgo stirna,
Smarkiai kojom žemėn kirto,
Mažo namo nepamatė,
Triokšt! ir dingo besarmatė...
Sraigė verkė, niršo, pyko,
Vykt susiruošė iš miško -
Gal, kur stirnos neatbėga,
Ji užmirš šią savo bėdą?
Pievoj radus vietą ramią
Sraigė renčia naują namą.
Statė, šliaužė, dirbo,plušo,
Kad greičiau pabaigtų būstą,
Stogą tvirtą užsidengtų
Ir laiminga sau gyventų.
Pievon iš jaukios pakrūmės
Greitakojis kiškis dūmė,
Nepamatė sraigės mano
Ir jį visą sutrepeno...
Prie griuvėsių sraigė verkia,
Neatidų kiškį smerkia
Ir nežino, ką daryti,
Savo būstą kur statyti?
Iki šiol sraigelės mažos
Tempia didelį bagažą -
Kol suras vietelę ramią,
Neša visą savo namą.