Štai ir  pavasaris. Laikas sodinti ąžuolus.
Tiktai ne sau. Tikrai visai visai kitiems,
Kuriems tik saulė ta pati švytės žaliuose lapuose,
Kaip akmenims, tenai virš mūsų padėtiems.

Sodinkim ąžuolus kaip atmintį, kaip priesaiką:
Būti stipriais, trokšti dangaus, trokšti šviesos,
Pasiekti tai, kas milžinams galbūt pasiekiama –
Išsaugot šalį, gražiausią vardą Lietuvos.

Ar ne į juos, senolių ąžuolus, pažvelgus mums šviesėjo akys,
Ar ne juose surasdavom daugiau vilties, daugiau drąsos,
Kada tarp kruvinų karų ir pokario audrų lietuviai blaškėsi
Ir kentė tremtį, smurtą, mirė šaltyje sniegynuose taigos.

Sodinkim ąžuolus ne sau – patiems brangiausiems,
Kad jų darbams garbės ne dienai – šimtmečiams užtektų.
Sodinkim ąžuolus kitiems – ateinantiems vaikaičiams,
Kad ąžuolo širdy artumą ir šilumą mūs rankų rastų.

Gal pradžioje medeliai bus maži, virpės gležnučiai lapai,
Viršūnės neiškils aukščiau vešlios žolės,
Dešimtmečių sparnais nuskris padangėm metai
Ir ąžuolai... išdidūs ąžuolai žalia giria šlamės.

Sodinkim ąžuolus – lietuviui šventą medį,
Čia, savo žemėje, kiekvienas savame laike
Jos garbę, atmintį tegul pasauliui skelbia
Didingų ąžuolų plačiausioji giria.