viskas vienodai šviečia
o žibintų šviesomis
paauksuotos gatvės blizga
einu lėtai

žiūriu į balas
sniegas kyla iš bedugnės
snaigės trenkia į nešvarų stiklą
einu lėtai

mintys slenka tyliai
nereikia bėgti
vilties nemato siela
jau laimė nėra laimė
aš pasinėręs į save
einu lėtai

nes noriu tiktai eiti
nepasiekti jokio tikslo
atsidurti tarp dviejų kėdžių
gyvybės ir mirties

galbūt
tyla ramybė
galėtų atvert širdį
išimt drumzlų išsekimą
galbūt

bet nepasikeičia niekas
viskas vienodai šviečia
tuščios drėgnos gatvės
ir aš
einu lėtai