Vasaros gražiausią dieną
Verčiasi vaikai į kiemą,
Pas močiutę atvažiavę
Laksto po pievutę žalią.

Sugurmėję pas kaimyną
Jie visi medum vaišinas –
Taip saldu, jau taip gardu,
Lūpas laižo, net gražu!

Kad sušuks maža Mildutė –
Dėde, o iš kur medutis?
Gal iš upės ar iš miško...
Kur tau rasti jo pavyksta?

Oi, Mildute, pupa uoga,
Parnešu aš jį iš sodo –
Tarp senųjų obelų
Stovi pora avilių.

Ten gyvena daug bitučių,
Jos ir renka man medutį –
Vos saulutei pasirodžius
Skrenda į laukus ir sodus:

Nuo žiedelio prie žiedelio
Skrenda jos ilgiausią kelią,
Nepavargsta darbininkės,
Neša medų namų linkui.

Eikim, dėde, mes į sodą,
Man tas bitutes parodyk –
Geros tavo darbininkės,
Eikim, „ačiū“ pasakykim.

Bėgdama per braškių lysvę
Milda avilius išvysta –
Kokie gražūs tie namai,
Dūzgia, gaudžia jų stogai.

Ačiū, ačiū jums, bitutės,
Kad mums parnešat medučio,
Esat tikrosios didvyrės
Ir už tai labai jus myliu.

Bet bitutės ją išvydę
Puolė po laukus vaikytis –
Ant Mildutės sijonėlio
Žydi juk gražiausios gėlės!

Bėgo Milda, net priduso,
Kol užkliuvo ji už kupsto
Ir parkrito mažė pievon,
Nuostabiausion dobilienon.

Jos neradę tarp žiedų
Suka bitės link namų,
O Mildutei nabagėlei
Skruostais ritas ašarėlės:

Dėde, bičių aš nemyliu –
Vos manęs jos nepavijo!
Tai gerai, kad užkliuvau
Ir į pievą parkritau...

Dėdė šypsos, ūsą glosto
Ir Mildutę skuba guosti –
Eikš, mažute pupa uoga,
Tau medučio namie duosiu.

Atsisėdusi ant suolo
Laižo ji šaukštelį uoliai...
O gardumas, dyvų dyvai –
Dėde, bitutes aš myliu!