Kaip ir kadais, sode prisirpo vyšnios,
Tik nebe tos ir sodas nebe tas...
Lyg atgarsis iš tolimos vaikystės,
Skardėjusios papieviais kažkada.

Tas sirpulys man atminimais grįžta
Į tėviškę, kurios seniai nėra...
Išrautos jau kadais tos brandžios vyšnios,
Tik gluosniai verkia buvusiam prūde.

Užžėlė tie takai, kuriais bėgiota,
Užpustė laikas skaudulį širdies.
Tik ligi šiolei man sapnuojas sodas –
Rasoti obuoliai iš praeities.

Ir, rodos, vėl einu senais takeliais,
Ir, rodos, vėl kalbuosi su mama...
Čia viskas šaukia: grįžk, sugrįžk, dukrele,
Nors jau galva kaip obelis balta...
-----------------------------------------------
Kaip ir kadais, sode prisirpo vyšnios,
Tik nebe tos, ir sodas nebe tas...
Apsižvalgau. Ir suprantu – negrįšiu:
Išartas takas, mintas kažkada...