Tu lyg pušelė vis stiebeis į saulę,
Šešėliu žemę nuo kaitros dengei.
Buvai maža šiam dideliam pasauly,
Bet ryškiai lyg žvaigždelė tu degei.

Visiems skubėjai gėrį dovanoti,
Uždegti širdį laimės troškimu.
Netgi keista tu daugeliui atrodei
Už blogį apmokėjus gerumu.

Ne sau tu mynei savo tiesų kelią –
Kad juo praeitų kuo saugiau kiti.
Tu priminei mums kelrodę žvaigždelę,
Tik daug ryškesnę, nes buvai arti.

Galėjome tave vardu pašaukti,
Paglostyt galvą, išbučiuot rankas,
Bet skridom iš namų tarytum paukščiai,
Skubėdami pavyti svajones.

Tu baltą stalą užtiesei seklyčioj
Ir kuo plačiau atvėrei langines,
Tikėdama, kad mes namo sugrįšim,
Paviję savo margas svajones.

Dar ir dabar ten laukia baltas stalas
Ir vis gaivina šulinio vanduo,
Tik neboluoja jau galva pabalus
Ir nebėra kam rankų išbučiuot...