Jūra atsiduso, krūptelėjo bangos
Ir krante išdygo laumė-mergina.
Savąjį nuogumą rankomis pridengus
Bėgo ir nubėgo kopom tekina.

Aš šaukiau, vijausi - nežinojau vardo,
Ar ji man atsakė - negirdėjau, ne.
Pamojuot norėjau dar nors vieną kartą,
Bet, žiūriu, jau bėga tiesiai į mane.

Žvelgė ir šypsojos didelės jos akys,
Aš net netikėjau: vis arčiau, arčiau...
Jau tiesiau jai ranką. Nieko nepasakius
Bangose pradingo ir nebemačiau.

Vaikštau aš ant kranto ir žvelgiu į jūrą,
Tik žuvėdrą baltą vis kaskart randu.
Saulė teka, leidžias, bangos šėlsta, gūra,
Vizijų mergele, laume, kurgi tu?