Vis negaliu numest svajonių rūbo,
pavyti vasarą, prabėgusią
iliuzijų lauke,
nors suprantu,
kad rytdiena jau buvo,
Pasauli, ar tu dar nepradingai?
Kai posūkiai vieni kitus pralenkia,
apauga siela akmeniu,
aušros belaukiant
ryto tylumoj,
nepasitiks nauja diena už kampo,
jei nesugausi vėjo paragaut.
Yra juk Howardo sala už jūrų,
krantai, kur maudosi šimtuos spalvų,
vilčių trapių archipelage
svajonių valtys
kelia burę
tarp rifuos skraidančių žuvų.
Neturi horizonto platūs okeanai,
koralinė sala paskendusi migloj,
sunku surasti iš anapus
Odisėjo kelią,
jeigu krante su žiburiu
tau niekas nemojuos.