Man sako – neskubėk, visų žemynų tau neaplankyti,
Kaip ir kalnų viršūnių ten, prie debesų.
Ir miestų, ir šalių liks daug nepamatytų,
Nebraidžiotų upelių, jūrų neplauktų.

O man taip norisi krioklių šėlimo paklausyti,
Pajusti kojom smėlį karštą dykumos,
Pavaikščioti rytais, kur Alpių pievos plyti,
Priskinti edelveisų šaltų dar nuo rasos.

Man sako – neskubėk, užminsi trapų žiedą
Prie tako, kuris pražydo tavo pamiškėj.
Žiūrėk, saulutė nubučiavo visą sniegą,
Ir balta ne nuo jo, bet nuo baltos gėlės.

Ach, tos svajonės! Jų nesulaikyti,
Kaip ir pavasarių šuoliuojančios kaitos,
O juk žinau – toli maža žvaigždutė švyti
Ir laukia mano rankos, vien jai ten ištiestos.

Gerai, paglostysiu savam daržely gėlę,
Pražydusią, lyg mylimą prie lūpų sau priglausiu,
Tik tu, širdie, svajok. Paukštis sparnus pakėlė,
Greit skrisim taip aukštai, kur pikti vėjai siaučia.

Skubėt tikrai nereikia, juk visko neaprėpti.
Kiek žemėje stebuklų, rojaus paslapčių!
Gali būti laimingas, jei moki tik mylėti
Svajonę tą, kuri visai šalia, kur stovi už pečių.  

Svajonės mano – artimos ir tolimos,
Visoms užtenka vietos neramioj širdy.
Jos visos gražios, šiltos, mylimos,
Nes pats žinai – tol gyveni, kol jų turi.


2009-03-26