Mėtai dešimt. Ji gyvena mažame miestelyje su 10 gyvenamų namų, 5 daržinėmis ir vienu prūdu. Jos tėtis Anatolijus ir mama Regina mano, kad Mėta išskirtinis vaikas. Protinga, graži, tvarkinga, linksma, apsiskaičiusi mergaitė, kuriai jau seniai sukurti gyvenimo planai. Jos mama nori, kad mergaitė gyventų kur nors mieste, turėtų pastovų, gerai apmokamą darbą ir savaitgaliais vis atvyktų jos aplankyti. Jos tėtis sako, kad Mėta gyvenimą turi sau pati susikurti ir jei ji panorės, galės likti kaime.
Bet Mėta apie tai negalvoja. Jos nedomina tėvų pokalbiai prie stalo apie jos ateitį. Niekad Mėta jų ir nesiklausė.

Vakarais, kai tėtis skaitydavo vieną tų nudriskusių knygų iš apdulkėjusios knygų lentynos, o mama atsisėdusi krėsle skudurėliu valydavo tėčio ir savo batus, Mėta svajodavo apie tai, kas jai buvo malonu. Apie šunį, naują lėlę, daug naujų knygų ir apie Matą. Berniuką iš anapus gatvelės. Matas buvo mielas berniukas, apie kurį kaime visi atsiliepdavo tik gražiuoju. O ir tėvai jų sutarė. Tačiau Mėta bijodavo su juo žaisti. Manė, kad ji Matui nepatinka.
Kai po keleto metų Mėta išėjo į vyresnių klasių mokyklą kaimo gale, ji Matą matydavo vis rečiau, nes jis su ja tos pačios klasės nebelankė.

Kai Mėta buvo aštuntokė, ji buvo labai populiari tarp vaikinų. Na, Mėta vaikino niekad nebuvo turėjusi, tačiau berniukai nuolatos ją nužiūrėdavo, o jai praeinant koridoriumi, vienas kitam baksnodavo alkūnėmis ir rodydavo pirštais į ją. Ji buvo graži. Be galo graži. Tačiau keista. Niekas su ja nebendravo, manė, kad ji planuoja padegti mokyklą ar kažkas panašaus.

Kai vieną dieną Mėta ėjo koridoriumi nuleidusi galvą, besiklausydama muzikos, sklindančios iš jo seno muzikos grotuvo, jai kažkas sukirbėjo viduje. Kažkas nepaaiškinamo. Ji pakėlė akis. Šalia jos stovėjo Matas. Nuostabaus grožio vaikinas.

Mėta iš lėto apžiūrėjo jo pilkšvas akis su ilgomis blakstienomis, tada iš lėto nusileido prie jo lūpų, ryškių it vyšnios. Jos akys nukrypo prie jo marškinių, kiek paglamžytų, tačiau vis tiek jam labai tinkančių. Akys palengva nukryžiavo prie jo baltų gyslotų rankų, kuriose jis gniaužė keletą knygų. Tada Mėta vėl palėta grįžo prie jo gilių kaip jūra akių.

Ji nesakė nieko, jis irgi ne. Mėta tiesiog žiūrėjo į ir atrodė, kad visa tai gali trukti amžinybę. Ji jo buvo pasiilgusi, be proto pasiilgusi. Kai Mėta pastebėjo, kad Matas žada nueiti, ji stengėsi ištarti nors žodelį, kuris jį užlaikytų, vieną vienintelį žodelį, galintį jį sustabdyti, kad Mėta dar galėtų pasižiūrėti į tą nuostabų veidą, tačiau ji negalėjo. Gerklėje it akmuo užstrigo žodžiai. Buvo be galo sunku, tačiau ji suprato, kad Matas tikriausiai jos net nebeprisimena. Ji dar kartą žvilgtelėjo į tą nuostabų veidą ir apsisukusi nužygiavo koridoriumi.

Tą dieną Mėta nepratarė nė žodžio. Gailėjosi. Savęs ir to, ką ji galėjo patirti, jei tik būtų ištarusi nors vieną žodį Matui. Tačiau viskas buvo tik bergždi plepalai. Mėta labiausiai bijojo, kad Matas jos nebeprisimena.