Atradusi pamestą takelį, randu ir degalinę. Beprotis vairuotojas miega it kūdikis plieniniame narve. Pasidaro gaila žadinti tą nuovargio iškamuotą veidą, todėl atremiu pečius į degalinės cisterną ir grožiuosi bundančiu gamtovaizdžiu. Kur ne kur laukuose, anapus autostrados, švysteli saulės zuikutis. Galiausiai pasirodo ir pati ilgakasė saulė. Ji pakutena vairuotojo nosytę ir priverčia jį prabusti.

Jo akys blizga saulės nutviekstame veidrodėlyje. Aš tyliai susigūžusi stebiu jo fizionomiją, kol jis, galiausiai pastebėjęs mane, lyg koks išprotėjęs giminaitis oro uoste šoka man ant kaklo ir pradeda bučiuoti veidą. Atšokęs laimės šokį, iš bagažinės ištraukia kupranugario odos apklotą ir į jį mane įsupa. Mane stebina toks jo rūpestingumas. Tačiau aš patenkinta skirtu dėmesiu. Jo kalbos aš nesuprantu, mat jis lygiai toks pat emigrantas, kaip aš tik, deja, ne lietuvis – olandas. Tačiau akių kalbos mums užtenka užmegzti ypatingam ryšiui. Jis įsodina mane į automobilį, ir, skriedami milžinišku greičiu, mes kas sekundę artėjame prie galutinio tikslo.

Vis greičiau ir greičiau mano akių lėliukėse keičiasi vaizdai, o krūtinėje neramiai plakanti širdis ieško adatos skylutės, per kurią galėtų kaip nors ištrūkti į laisvę. Laisvė – vienintelė mano viltis pasprukti nuo kūną apraizgiusios ligos.

Šiandien aš – didžiausia, bet laiminga ligonė, nes pagaliau keliauju namo. Keliauju į nežinią, nežinau, kaip mane sutiks namiškiai, juk ne kiekvienas pabėgėlis šeimoje po ilgų metų būna laukiamas svečias.