-Žemės kurmis esi. Mažas vabalėlis. Dievo karvytė… Nei tu politikos supranti, nei naujausių madų, netgi populiariausių šou per televiziją nepažiūri. Vis dulkėtas, tepaluotas, mėšlinas. Fui… Ir dėl ko?  Kokius turtus susikrovei iš šito juodo darbo? Bent apsižvalgytum aplinkui – visi bizniauja, daro pinigus, po užsienius uždarbiauja, o tu kapstaisi savo žemėje kaip višta ant mėšlyno… O rankos tavo kokios! Suskirdusios, pūslėtos, juodos… Net prie padoresnių žmonių stalo netinki. Duoną jis mat augina! Ne tu, tai kitas išaugins. Iš užsienio atveš, o mes nusipirksim. By tik pinigo būtų! Duonos pilnos krautuvės. Paklausyk, ką tau sakau: mesk šitą žaidimą ir imkis rimtų užsiėmimų! Pažiūrėk, aš – ar prasčiau gyvenu? Nei pjaunu, nei sėju, o duonos ligi valiai. Tik kvailiai gali žemę dirbti! Mesk, sakau, spjauk į tą žemę! Paklausyk manęs!
       -Nepaklausysiu. Vos pavasario saulės spindulys paglosto dirvą, aš išgirstu žemės šauksmą. Ji šaukiasi grūdo, kad galėtų įkvėpti jam gyvybę ir pamaitinti savo syvais. Pasemiu pilną saują auksinių grūdų, palaiminu kryžiaus ženklu ir patikiu žemei. Žinau, grįš jie į mano delną su kaupu. Negali negrįžti, su tokia meile išlydėti, su tokiu tikėjimu ir viltimi laukiami.
       Nepaklausysiu tavęs. Puikiai suprantu, kad daugeliui aš – trečiasis brolis kvailys, kuriam tik ant krosnies tupėti. Atleidžiu jiems – matyt jie niekada negirdėjo žemės šauksmo ir nežino, kad net pasakose karalystė atitenka būtent trečiajam broliui už jo gerumą, atkaklumą ir pasiaukojimą.
       Tikrai nepaklausysiu tavęs. Negaliu palikti savo karalystės. Aš – jos kalinys ir valdovas. Niekuomet neišduosiu šito žemės lopinėlio, kur pažįstamas kiekvienas grumstas. Mano turtai – ne pinigai, ne auksas ar deimantai. Tai kur kas daugiau: mėlynas gimtinės dangus, tylūs vasaros vakarai su lakštingalų trelėm, džiūstančio šieno kvapas, rasoti obuoliai po tėvo sodinta obelimi. Ir prasminga ramybė. Viso to nenupirksi už jokius pinigus. Tai išjausta nuo vaikystės ir iki skausmo sava.
       Niekados nepaklausysiu tavęs! Greit ant mano stalo kvepės šviežios duonos kepalas – mano svajonių ir vilčių rezultatas. Tavo duona, parnešta iš parduotuvės, niekuomet neprilygs manajai – ne taip ji kvepia. Ji- tik prekė, įgyta už pinigus. Tau ji nėra šventa. Tavo duonoje nėra meilės, kuri sutalpinta manojoje. Valgydamas pirktinę duoną, tu nepajusi savo prakaito skonio. O aš raikysiu savo duoną ir po riekę dosniai dalinsiu tiek namiškiui, tiek svečiui. Žegnosiu kryžium, prašydamas Visagalio malonės visiems, valgantiems duoną, ir dalinsiu kaip šventą komuniją, kaip žmonių vienybės ir meilės ženklą.
       Jokiu būdu nepaklausysiu tavęs! Pabėgti nuo žemės lengva. Daug sudėtingiau ją mylėti. Betgi ne ant bėglių pečių laikosi Lietuva! Didžiuojuosi, kad mano duona pamaitina tūkstančius žmonių ir juose surusena mano sudiržusių delnų įžiebta kibirkštėlė. Nesigėdiju savo suskirdusių rankų – jos peni visą svietą.
      Brendu paruge ir klausausi, kaip sunkios rugių varpos šnibžda savo šventą maldą. Pasijuntu neapsakomai laimingas, kad ją suprantu. Ne kiekvienam lemta suprasti žemės kalbą ir atsakyti jai ne lūpomis, o širdimi. O kiek poezijos daugiabalsėje žemės kalboje! Tai natūrali, neperkurta, unikali poezija, skambanti lietaus laše ir paukščio skrydyje, saulės glamonėje, daigo augime ir prasmingoje vakaro tyloje. Ji plaukia iš žemės širdies į mane, užlieja, užvaldo kiekvieną ląstelę…
      Įsiklausau ir vis labiau pajuntu – kol gyvas, nepaklausysiu tavęs!