Netiesa, kad žemėje nelieka žmogaus pėdų,
Kad išblunka skausmas degančių akių,
Nors ir stengias laikas jį giliai paslėpti,
Bet iškyla tai žole, tai atminties medžiu.

Jeigu būtų niekas ir nesakę,
Sklistų rūkas ar nakties tamsa,
Jaustum širdimi, matytų akys,
Ši kalva sušildo kaip šventa.

Rymo niūrios aukštos žalios eglės,
Šakos ąžuolų iškeltos lig dangaus,
Net upelis tyliai tyliai teka,
Saugo atminty kažką labai svarbaus.

Kaip istoriniai šaltiniai mena,
Prie Nevėžio, būta čia pilies.
Aštrūs kuorai, jaukios medžio menės...
Nuo žvėrių tikrai saugus jauties.

Tik kryžiuočių gaujos daug baisesnės,
Eidamos alsavo ugnimi.
Degė kuorai, degė puošnios menės,
Nepaspringo liepsnos
                                   Bernatonių pilimi.

* * *

Rankom glostau ąžuolo kamieną,
Prisiglaustumei prie jo kaip brolio,
Po šaknim gal saugo dar ne vieną
Smiltį protėvių, gyvenusių artojų.

Per mažai žmonių piliakalnį šį žino,
Per retai jo viršuje sustoja.
Pasiimk sau ąžuolų gražumą,
Pasiimk, matai, tau dovanoja.

Pasiimk Nevėžio vaiskų rytą,
Sodrią žalumą, žemės ramybę,
Pasiimk ir skausmą lyg trimitą –
Amžiną lietuvišką tvirtybę.


2009-03-24