Praeina kartais laikas, ir matai,
Kiek daug darbų nepadarei, tuščiai dienų praleidai.
Širsti ir graužies kaip kirvarpa kiaurai,
Bet... pamiršti, juk gaila graužt save, ir sau atleidi.

Tik būna, kai jauti – tau nebus atleista,
Nepasiteisinsi liga nei reikalais, laiko stoka.
Diena praeina, o priekaištą širdy jauti vis keistą,
Lyg priekaištautų paliktas už durų alkanas šuva.

Ne, tai ne šuo palaidas, jį gali pašerti,
Paglostyti ir paryčiui pakviesti į namus.
Su juo net vyno nereikės išgerti,
Už maisto dubenį vėl ištikimas bus.

Sekioja priekaištas – eilėraštis neužrašytas,
Kuris skambėjo galvoje lyg himnas, lyg daina.
Jį palikai kažkur, griebeisi darbo kito,
Ir pamiršai, sakei – vėliau gal kažkada.

Paliko mintys, jausmas išgaravo,
Išskydo tartum sniegas nuo lietaus,
O juk galėjo gimti, galėjo būti geras,
Gal net geriausias, vainikas tikras tau.

Kaip mes nežinome darbų reikšmės,
Prarandame jėgas ir laiką – smulkmenoms, monetoms,
Vis laukiame dienos, minutės geresnės,
Save palaukėje po trupinį išbarstome, išmėtom.

Eilėraštis išduotas nesugrįžta,
Vėliau gali kankintis, laukti ar nelaukti.
Gal Mūza pagailės, pasiųs tau mintį kitą,
Kaip virpesį širdies eilėraštin prišaukti.

2009-03-22