Dvidešimtas skyrius

Pasirinkimas ir netikėtas įvykis

Inesa į mokyklą neatėjo, tai faktas. Jovaras dar vis nerimauja, bet giliai širdy žino, kad ji saugi namie. „Reikėtų man šiandien nueiti pas Inesą, kai baigsis pamokos ir įsitikinti ar jai viskas gerai.“
Pamokos pralėkė žaibo greitumu, nes Jovaras nekantravo neiti pas Inesą ir įsitikinti ar viskas gerai. Na štai. Jovaras jau eina link Inesos namų. Eina greitu žingsiu, nes nori greičiau ją pamatyti ir apkabinti taip, kaip dar niekada nebuvo apkabinęs. Priėjęs pasibeldžia. Duris atidaro Inesos mama.
- Laba diena. Gal galima užeiti pas Inesą?
- Nė nežinau Jovarai. Ji vakar labai vėlai grįžo ir aš jai paskelbiau namų areštą. Bet gal nueik, praskaidrinsi jai nuotaiką.
- Labai jums ačiū.
Ir Jovaras nubildėjo laiptais aukštyn pas Inesą. Jis buvo toks laimingas, kad Inesa visgi kažkaip paspruko nuo Džespero.
- Inesa, kaip aš dėl tavęs jaudinausi...
- Jovarai?
Ir Jovaras pabučiavo Inesą. Švelniai , net abu parvirto ant lovos.
- Jovarai, kaip aš tavęs pasiilgau. Džesperas mane buvo uždaręs kažkur ir visą dieną ten išlaikė. Laimė, kad Emilijus užmigo vakare, o aš per visą dieną laisvinausi rankas. Buvo po vidurnakčio, kai aš pasprukau, bet gavau namų areštą dviems savaitėms. – išsipasakojo Inesa.
- Inesa, nesijaudink. Dabar tu su manimi ir tau nieko nenutiks. Geriau pasikalbėkime apie ką nors kas tau patinka. Gal aš tave dar kartely pabučiuosiu.
- Ak, Jovarai, tu toks mielas. Kaip tu man patinki, nežinau ką be tavęs daryčiau...
Ak tas Jovaras, jis ir vėl pabučiavo Inesą. Šįkart bučiavo ilgai ir vaizdas buvo toks, lyg Inesa nuskristų į devintą dangų. Po bučinio jis ją apkabino ir jie ilgai, taip  stovėjo.
- Inesa, aš niekada nežinojau kada tavo gimimo diena. Gal gali pasakyti kada?
- Gegužės 15.
- Bet juk tai visai greitai...po poros savaičių... – nustebo Jovaras.
- Žinau. – nusišypsojo Inesa. Gal ateisi? Rengsiu vakarėlį. Bus mano draugės: Ida ir Raimonda su savo vaikinais. Bus smagu.
- Žinoma ateisiu dar klausi. Kaip galėčiau neateiti. Juk tu man pati mieliausia ir brangiausia.  Gal kur nors išeikime. Juk mes jau ir taip ilgai čia sėdime. Gal man pavyks tavo mamos paprašyti, kad tave išleistų.
- Aišku, nes man reikia gryno oro ir mėlyno dangaus...
- Palauk tuoj grįšiu. Ponia, ar galėčiau su Inesa porai valandų išeiti. Norėčiau ją nusivesti į ledainę.
- Gerai, jau gerai. Bet tik pora valandų nedaugiau.
- Inesa, eime.
- Viso mama. Nesijaudink grįšiu greitai.
Ir jie abu greitai išrūko. Kai tik išėjo pasuko parko link. Ilgai šnekučiavosi. Jovaras pasakojo apie tai, kai gyveno Anglijoje. Pasakojo, kad visos merginos iš jo klasės vis kabindavo jį, bet jam būdavo neįdomu. Inesa pasakojo, kai tik atėjo į tą mokyklą naują kur dabar mokinasi, ją bandė kabinti Adomas, jos klasiokas, bet dabar jis jau turi panelę ir jie tik geri klasiokai.
- Inesa, aš seniai galvojau ar tau pasakyti ar ne. Vasarą aš turėsiu vykti į Angliją pas tėvą, nes mano mama su juo išsiskyrė todėl ir grįžo čia, o aš kartu su ja. Bet aš nenoriu skirtis su tavimi. Ar važiuotum su manimi tenai? Aš nenoriu būti be tavęs.
- Jovarai, aš nežinau. Mano tėvai gali manęs neišleisti... aš irgi nenoriu su tavimi skirtis...bet... aš nežinau. Aš tikrai norėčiau.
- Viskas gerai, jei tu nenori su manimi keliauti, aš suprantu. Inesa, neverk. Ašaros tavo veido tikrai nepuošia. – pasakė Jovaras ir apkabino Inesą.
Inesai pasidarė taip gera, bet sužinojus, kad Jovaro nebus visą vasarą, ji labai nusiminė. Negalėjo susilaikyti ašarų. Tiek dalykų per pora dienų. Pirma ją pagrobė Džesperas, o dabar sužino, kad Jovaras išvyksta. Juk negali Inesai tai nesisekti? Ir kodėl visada, kai jai atsitinka kas gero iš paskos seka nesėkmė. Prieš kiek laiko jai atrodė, kad su Jovaru bus visada, o dabar jis gali likti pas tėvą visą laiką ir Inesa gali jo niekada nebematyti. Bet iš gilių mastymų ją prižadino Jovaro balsas...
- Inesa, kas tau yra?  Tu visa karšta. Gal aš tave parvesiu namo.
Ir atsitiko visai netikėtas dalykas. Per visus tuos rūpesčius Inesą pagavo liga...
Jovaras ją parvedė namo. Inesos mama išsigando. Vos tik Inesa įžengė pro duris, neteko sąmonės. Jos mama išsigando. Jovaras pakėlė Inesą ir nunešė ant sofos. Visi buvo šoko būsenos. Inesos mama iškvietė greitąją, nes Inesa vis neatsipeikėjo. Ją išsivežė į ligoninę. Inesa tik ten atsipeikėjo ir pirmi jos žodžiai buvo:
- Kur aš esu? Kas jūs per žmonės?
- Inesa, tai aš Jovaras.
- Aš tavęs nepažįstu. Eikit šalin. – pradėjo rėkti Inesa.
- Jūsų dukrai nuo per didelio emocinio krūvio trumpa amnezija. Per kokias dvi savaites viskas turėtų sugrįžti atmintin atgal. – pranešė gydytojas.
- Kodėl mano dukrai taip nesiseka. Ji dar tokia jauna. O visko nutiko tiek daug. – nusiminus kalbėjo mama.
- Inesa, tu manęs tikrai nepameni? – vis klausinėjo Jovaras.
- Eik šalin.
- Jovarai, gal tu šiandien eik namo. Nes matai Inesai labai prastai, - paprašė Inesos mama.
- Gerai. Suprantu. Viso Inesa...
Jovaras išėjo labai nusiminęs. Inesa nieko nepamena. Visiškai nieko.  „Bet kaip tai galėjo atsitikt? Matyt man nereikėjo jai sakyti apie kelionę.  Kaip aš dabar būsiu be Inesos...“ – galvojo Jovaras. Jis ilgai apie tai galvojo. Juk dabar jis vienišas. Inesa neatsimena nieko. Net savo tėvų. O apie mokyklą tikrai nė kalbos nėra... ir viskas per tą pasiūlymą keliauti su Jovaru į Angliją...