1860–1864 metų žuvusiems sukilėliams atminti


Prie Cinkiškių, paunksnėj ąžuolų, toliau nuo kelio,
Guli akmuo. Aplink jį žemės šventos,
Kurias lietuviai gerbt, atmint privalo,
Nors keistųs šimtmečiai ir naujos žmonių kartos.

Lieti granitą, paprasčiausią lauko akmenį,
Tik kažkodėl delnams taip karšta karšta,
Lyg imtum į rankas žariją degančią
Ar kardą, kalvėje ką tik nukaltą.

Pusantro šimto metų užmarštin nuslinko,
Kai pilkas laukas permirko krauju,
Kada žmogus turėjo apsispręsti, pasirinkti –
Kovoti ar palikti Rusijos carų vergu.

Sukilėliai – Mackevičiaus, kitų vadų iš kaimo surinkti kariai –
Su dalgiais, šakėmis, vyžom apauti,
Prieš armiją, imperiją, kur durtuvai ir šautuvai...
Gal buvo jie tikrai nepaprasti, bet Dievo pašaukti.  

Šventa vieta.
Mes per retai sustojame pagerbti didvyrius savus,
Už mus tik vėjai šiandien žuvusius aprauda.
Skaudu, kad taip ilgai pamirštame atkelti jiems vartus
Į tikrą šlovę už kančias, patirtą skaudžią skriaudą.

Retai čia žydi gėlės, nešviečia žvakių liepsnos,
Vešliai užžėlė takas priekaištu tyliu.
Sustok, lietuvi! Sustok, širdis tau liepia
Pagerbt kovotojus.
                             Jie dėl tavęs juk žuvo tuo metu.


2009-03-21