Gera man, kai jaučiu tavo ranką,
Kai padrąsina žvilgsnis ramus.
Tu šalia – ir man visko užtenka,
Tu sušildai manuosius namus.
Aš stipri, kai jaučiu tavo petį,
Ir silpna, kai tavęs nebėra.
Lanksto vėtra mane tarsi medį
Ir kėsinas palaužti audra.
Tiktai tu į užutėkį ramų
Mano laivą ir vėl nuplukdai.
Dovanoji man dangų ir žemę,
Besišypsančią laimės žiedais.
Aš galiu visą žemę apglėbti,
Jeigu tavo ranka man pamos,
Aš galiu nesustodama lėkti,
Prisipildžius tavos šilumos.
Aš galiu apkabinti net priešą,
Tvirtą uolą pajudint galiu.
Sunkią naštą nesunkiai panešiu,
Jeigu tu man ištarsi „myliu“.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-03-22 14:38:55
Gražūs jausmai.
Anonimas
Sukurta: 2009-03-21 11:40:47
užutekį --> užutėkį
kirčiuojama mYliu, todėl sugriaunamas rimas paskutiniajame posme.
Tą patį galima ir glausčiau, ir ryškiau išreikšti.