Nėra daugiau man nieko švento,
Aš viską viską supratau,
Yra tik tai, kas išgyventa,
Ir kas brangu ir man, ir tau.

Yra tik tie prisiminimai,
Kurie suartina vis mus.
Mūsų mažų vaikų žaidimai,
Kurių jau niekad nebebus.

Tas krykštavimas, tyras juokas
Ir ta bausmė karti-švelni,
Kuri praeina nusijuokus
Ir pasilieka užmaršty.

Yra senų namų tas kvapas
Ir begalinis ilgesys,
Kad mūs vaikai, deja, suaugo,
Namus paliko šurmulys.

Mes laukiame vaikų nekantriai,
Kiekvieno žodžio ir sapnų,
Kur jie mus visada aplanko
Ir nepamiršta jie namų.

Gyvenime gi kartais būna
Kažkiek kitaip, nei sapnuose,
Vaikystės pilys dažnai griūna,
Vaikai nelanko mus, deja.

Nėra gi laiko, darbo ritmas-
Toks greitas, greitas ir sunkus.
O kas gi bus, jei  nebesusitiksim
Ir rasit jau tuščius namus.

Kažkiek gi reikia vis sustoti
Ir prisiminti nuo pradžių.
Sugrįžti tyliai į vaikystę-
Pralinksminti tėvų širdžių!