Santrauka:
Jausmai kalba laisvai.
Aš einu. Tarp pirštų byra smėlio kamuoliukai. Atsidavę jūra. Žaidžiu futbolą su savimi. Mūsų namas - kriauklė ant jūros kranto. Kiekvienąkart, kai uždainuoji:
- Man jau gana! Nebenoriu Tavęs matyti! - atsikeliu iš bendro guolio ir išeinu pažaisti dar vaikystėje taip pamėgto futbolo. Išsivėdinti vėjuose.
Praeitą sekmadienį nenuėjom į mišias. Paprastai niekada jų nepraleidžiu (oi, koks gražus klebonėlis, jaunas), bet... Tu pasakei:
- Aš dirbsiu velniui. Lenksiu nugarą, žeminsiuos, bet tegul tik pririša šiandien Tave prie manęs.
Ir pririšo. Lankstėme popierinius balandžius ir mėtėme į orą. Mūsu slaptus vilčių ir svajonių balionėlius. Aš nužudžiau nelaimingą karpį iš parduotuvės. Nupjoviau galvą. Stebėjai šitą siaubo filmą be jokio gailesčio. - Nu ir žiauri gi Tu...
Prisiriję išdribom prie televizoriaus ir pabendravom su aplinkiniu pasauliu.
Bet jau metai kaip tėra tik šešėliai.
Kaip skolindamas man knygą naiviai mirktelėjai:
- Auga mėtos, auga rūtos, bet Eglės Lietuvoje pačios gražiausios.
Kaip žilvinas įsirangei į mano kuprinę. Miegojai vartomas tarp rankų ir vis slėpdavaisi, išgirdęs, jog noriu supažindinti su mama:
- Nupipirins mane, paminėsi žodį.
Ir nupipirino - aš dabar sėdžiu name ant jūros kranto, mama audžia ilgesio skaras, o kiti meilūs botagai jau pamiršo mano raštuotų pėdkelnių skonį. Auginu mėtas ir rūtas, bet ne Egles, atleisk, ant Tavo kapo. Vis dar tuščio. Kapo, kurį iškasiau savo mintyse. Tai jau nebe pasaka.
- Paduok košę, Kur druską padėjai?
- Jūroje ištirpdžiau.
- Tuoj aš tave ištirpdysiu!
- Nepyk, mano meile, nepyk!
- Aš kasu Tau kapą. Net jei mano pelenai nebebus įleidžiami pasiklausyti bažnyčios angelų choro.
- Labas, Egle. Vėl viena? Neperpūs?
- Kad nešalta.
- Gal galiu paskolinti tau savo megztinį?
- Iš kur Tu čia?
- Tavo akių pasiilgau.
Įvartis buvo skausmingas. Gražuolis klebonas sukalbėjo poterius už Tave. Paskutinę smėlio saują įskraidinau. Klyk neklykęs, Tu jau amžino poilsio ekstazėje. Pas mamą grįžti negaliu ir Egle nežaliuosiu. Pasilik sau tas akimirkas. Man nebereikia... Tuščias namas ant jūros kranto laukia naujų aukų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kartoninis_lapelis
Sukurta: 2009-03-20 21:44:47
Eglė. Gražu ;]
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-03-20 00:36:18
Labai patiko... taip subtiliai apjugta mintis. (Nuostabus skaitymui etiudas galėtų pavykti, aišku, reikėtų gal ir didesnės apimties. Arba - tokį gabalėlį kur tinkamai įterpti) Tobulinti - be abejonės reiktų, galima...juk visuomet tai pravečia :) Tačiau pats stilius, tas akimirkų, lyg tarp kitko, suvedimas krūvon - nepaprastai sužavėjo. SĖKMĖS TAU.
Anonimas
Sukurta: 2009-03-19 21:03:27
Dienos.