Nubudau ir padariau.
Pasakiau sau: taškas.
Bet bobutę sutikau,
Praskydau it vaškas.

Babulyte, babuliuk,
Kas man pasidarė,
Anksti rytą nubudau,
Kaip kreiva baidarė*.

Aš Dievulį pamiršau,
Na, ir Jėzų Kristų,
Atsakyki, bobulyt,
Ką aš išpažįstu?

Nesuprato senutėlė,
Kas man atsitiko,
Juk prieš dvi dešimtis metų
„Tėve mūsų“ išmokino.

Ir dainelę man dainavo,
Tą, kur angelėlis
Du vaikučius nabagėlius
Gelbsti nuo upelės.

Atėjau į pievą, į pievutę žalią,
Kur linksmučiai žaidė
Margieji drugeliai.
Bėgau aš per pievą,
Gaudyti norėjau
Bet mane kažin kas
Lyg ir suturėjo.
Žiūriu – teka upė, ir verpetas sukas,
Tai mane sulaikė mano angeliukas...

Sengalvėle, ką daryt,
Kai tas angelėlis
Ne išgelbėt nori vis,
Bet giliau skandina?

Jis man sako: nerk giliau,
Ten seniai jau laukiu.
Aš, žinai, silpna gimiau,
Tad ir pasitraukiu.

Tėve mūsų, kurs esi...
Ar iš vis esi tu?
Ir Jėzuli, kurs mirei...
Daug kas šitaip žūsta.

Kalanta galiūnas buvo,
Bet šventuoju nesiskelbė.
Aš va šoksiu nuo penkiaaukščio
Ir nešauksiu: gelbėk.

Šauksiu: angele, greičiau,
Kur Tu šitiek laiko?
Kūnas blaškosi kančioj,
Tau pritrūko saiko...


2009 Kovas 18 d.
Rytas

*Baidarė – vyrus atbaidanti moteris.