Rudos ir šiltos lentelės per kūną nueina,
Geltoni saulės kvadratai sustingo prie lovos.
Nežino gyvieji to skausmo, kur laiką išmaino,
Į mirštančio jausmo ramybę, į kapo gerovę.

Akys užmirksta nuo didelio griūvančio smūgio,
Nualpsta pasaulis netekęs takto, nei svorio
Ir sąla burnoj kaip kąsnis pietinio moliūgo –
Sustingstantis gurkšnis dienos gerklėje pasikoręs.

Tokia ramuma ir naktis visur prigludus,
Laikas vienodai be galo toli nusidriekęs.
Rūdija iš juodžemio sruogos išlaisvintas plūgas,
Pelėja ant stalo skani nesuvalgyta riekė.

Smilga su vėju kapelių gyvybę siūbuoja,
Bitės sparneliais nešioja jau surinktą medų,
Ir sklinda kū – kū ilgesingas per žydintį gojų,
Ir baubia Šėmargė žolės ir žmogaus pasigedus.