Su pakilia nuotaika kovo 11-ąją dieną važiavau į Vilnių. Tokia jau mano įprotis: kiekvienais metais norisi būti ten, kur gimė mūsų Nepriklausomybė. Reikia tik pagalvoti – jau devyniolika metų gyvename Lietuvoje, kurioje nėra svetimos kariuomenės, primestos svetimos ideologijos ir okupacinio rėžimo su visomis jo prievartos struktūromis. Argi apie tai dar prieš dvidešimt penkerius ar trisdešimt metų galėjome svajoti? Ne, tikrai ne. Jeigu ir šmėkštelėdavo tokia mintis, tai ją keldavome į labai dideles tolumas, na gal kada nors.

Žvilgsnis atgal
Su kokiu pavydu anais laikais žiūrėdavome net į taip vadinamas sovietines demokratines respublikas, kurios turėjo savo pinigus, netgi kariuomenę, galėjo savarankiškai dalyvauti pasaulio olimpinėse varžybose, priklausyti Jungtinėms Tautoms. Tai tiek daug atrodydavo. Dabar mes turime daug daugiau. Praktiškai turime viską, ko tik gali norėti nepriklausomos ir pripažintos civilizuotos bei demokratinės valstybės piliečiai. Lietuvoje įvykę pokyčiai tokie dideli, lyg peršoktume nuo balanos laikų ir pirkios su moline asla į pasaulį, kuriame įprastu dalyku yra skaitmeninė palydovinė televizija, kompiuteriai, internetas, informacija be sienų, be cenzūros. Argi šių nuostabių dalykų mažai? Aš jau nekalbu apie daug svarbesnius dalykus – laisvę puoselėti savo kalbą, kultūrą, tradicijas, laisvai išpažinti iš tėvų lūpų ir širdies perimtą Tikėjimą. Tai dar daugiau, dar didesnės vertybės. Nesu didelis materialistas, tad nutylėsiu ir apie prekybos centrus, pinigus. Žmonijos patirtis rodo, kad ne piniguose ir turtuose laimė.

Vilkijoje
Džiaugsmą kėlė ir kita priežastis. Dieną prieš tai teko dalyvauti Kovo 11-ajai skirtame minėjime Vilkijoje, kurį surengė seniūnija žemės ūkio mokykloje. Anksčiau dažnai joje lankydavausi. Bet ir dabar gausi, jauna auditorija ne tik gražiai priėmė visus prisiminimus apie Sąjūdį,  Lietuvai reikšmingus 1989–1992 metų įvykius, bet, atrodė, tikrai nuoširdžiai jautė savo tautos, valstybės vieną iš gražiausių švenčių. Be abejo, šventinę nuotaiką padėjo sukurti ir Domeikavos jaunimo meno kolektyvas „Serbentėlė“. Tiek jų dainose, šokiuose buvo veržlumo, grožio, jaunystės, meilės ir tikėjimo visu tuo, ką jie taip dosniai skleidė kitiems.  Galvojau: o, kokia dar turtinga ir graži Lietuva savo žmonėmis, talentais, tikrais patriotais.

Vilniuje, Seime
Iš pirmo žvilgsnio šventinis Vilnius tikrai gražiai atrodo. Kažkada visi kiti Lietuvos miestai, ir ne tik Lietuvos, Kaunui galėjo pavydėti Laisvės alėjos. Dabar su tokiu pačiu geru pavydu galima žvelgti į Gedimino prospektą Vilniuje. Tai toks pavyzdys, kai reikia liautis verkšlenti dėl pinigų stygiaus, dėl valstybės „vargingumo“, o pradėti daryti ir padaryti. Kiek nedaug miestų, savivaldybių ir miestelių didesnių ar mažesnių vadų dabar tam ryžtasi. Dauguma nori ramiau, lengviau, be didesnės atsakomybės „prastumti“ dienas valdiškoje kėdėje. Kartais, atrodo, eidami išklypusiais šaligatviais ir patys rizikuoja kojas išsisukti, bet geriau rizikuoja, negu ką nors griebiasi daryti, tvarkyti.

Gal ir šventvagystę padarysiu, ar aukštą valdžią įžeisiu, bet šventinis minėjimas Seime gilesnio įspūdžio nepaliko. Greitakalbe perskaitytas pagrindinis pranešimas jau po kelių minučių buvo pamirštas, o ir iš kitų pranešimų taip pat nedaug kas išliko. Jeigu kas ir išliko, tai tikrai nėra verta kelių dešimties smegenų atminties ląstelių. Jau per daug įsigalėjo politinių partijų vienpusė veikla, t. y. amžini priekaištai ir kritika kitiems. Opozicija kritikuoja daugumą, o pastaroji atsikerta tuo pačiu, kritikuoja blogą palikimą. Panašiai, lyg būtų taip, kad antrųjų vedybų žmona kritikuotų pirmąją, kad toji mažai drapanų paliko arba išeidama anai namus prišnerkštė.

Kaip dažnai žmonėms prigyja vaikystėje ar mokykloje primestos pravardės, taip visuomenėje per daug ilgai gyvuoja „tulžies“ prisotintos etiketės. Atrodo, kad mes jau neturime Seimo ir savo Vyriausybės, o kažkokį valdžios „lovį“. Neturime valstybės tarnautojų, o tik korumpuotus klerkus, biurokratus ir šiaip „parazitus“. Ir kodėl mums taip patinka patiems save purvinti ir net tuo didžiuotis? Gerai, kad šį kartą buvo apsiribota „bliūdu“ ir pašiurpinta galimu nauju „Blūdu“. Matyt, mintyje turėta J. Lindės-Dobilo apysaka „Blūdas“, apie 1905 metų Rusijos revoliucijos įvykius, kurios bangos buvo atsiritusios ir į Lietuvą.

Dar iš vieno kalbėtojo, aiškaus klasikinės poezijos mylėtojo kalbos, išliko vienas retorinis klausimas – tai kada gi Landsbergis Brazauską pabučiuos ir bandymas papudruoti seniai palaidotą LKP lavonėlį? Jeigu kas nors tų žodžių neprisimena ir nesupranta, tai tik gerai. Tikrai neverta žvilgčioti į enciklopediją ir aiškintis, ką šios trys raidės reiškia. Besiklausant kalbėtojo gražbyliavimo, tikrai pagalvojau: žmonės pasiilgo poetinio žodžio. Tai kodėl nors vieną kartą į Seimą nepakviečia Justino Marcinkevičiaus arba Marcelijaus Martinaičio, kol dar galima. Dabar cituojame Bernardą Brazdžionį, bet negirdėjome jo gyvo, aštraus, skambaus, bet tokio dainingo ir teisingo žodžio.

Nelaimingi Valdovų rūmai!
Tiesa, pažanga jau padaryta. Be standartinių, viršūnėje stovinčių pirmos prabos politikų, šį kartą garbi tribūna buvo patikėta ir rašytojui, Nacionalinės premijos laureatui Antanui Gailiui. Gerai, kad rašytojas, sukritikavęs „pragmatišką požiūrį“,  Kovo 11-osios Aktui padovanojo ir filosofinę spalvą. Tai naujas ir malonus vertinimas. Tačiau ir garbaus rašytojo kalbos likau įžeistas. Dėl manęs, „gūdžios provincijos smulkmės“, nebūtų ko jaudintis, bet, manau, įsižeidė ir dešimtys tūkstančių kitų žmonių, kurie aukojo pinigus ir su džiaugsmu sekė visą jaudinančią atstatomų Valdovų rūmų eigą. O kur dar statybininkai, kurie tiek prakaito išliejo, kol buvę didingi rūmai vėl iškilo Gedimino pilies papėdėje, bei dabartiniai darbuotojai, entuziastai, kurie rūpinasi jų ekspozicija!? Viską, visas pastangas tūlas Nacionalinės premijos laureatas nubraukė vienu vertinimu, vienu žodžiu „muliažas“ (cit.: „Pagaliau turime, ar bent greitai, turėsime ir betoninį muliažą, vadinamą Valdovų rūmais“). Jau pradedu abejoti, ar ten tikrai kalbėjo Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, žinomas ir gerbiamas rašytojas, vertėjas, tiek daug dirbęs literatūros baruose? Gal kurios kitos tautos, kitos valstybės? Nors ne. Kalbos pabaigoje labai taikliai pastebėjo, kad būtina reabilituoti žodį „valstybininkai“ ir nebijoti tokiais būti. Tikrai būtų gerai, kad valstybinis mąstymas pagaliau grįžtų į visų lietuvių protus bei širdis.

Kažkada sovietiniai ateistai šaipėsi iš tikinčiųjų, kad jie meldžiasi, neva, muliažams, iš molio ar betono nulipdytoms „kičinėms“ šventųjų skulptūroms. Ką gi, jeigu žmogus tikrai nesuprato ir nepripažino žmogaus sielos, tai gal ir nesuprato, kokį dvasinį turinį savyje gali talpinti ta ar kita skulptūra, ką žmogui reiškia jos atspindimas vaizdinys. Bet kai Valdovų rūmų atstatymo tautai reikšmės ir esmės, juose prikelto dvasinio turinio lietuviams ir Lietuvai, nesuvokia rašytojai, kurie, sako, žmogaus sielą kiaurai mato, tai darosi tikrai liūdna.

Ir dar. Gal vieną kartą Vilniaus intelektualai galėtų nulipti nuo didybės pjedestalo ir geriau apgalvoti savo vertinimus. Manau, kad vis dar daug kur pasireiškia blogas pavydas, kad ne tas, na ne tas pirmas turėjo pasakyti „miau“. Toks blogas įprotis neigti viską, ką daro kiti bet kokioje srityje, tapo pačiu didžiausiu stabdžiu mūsų visuomenėje.

Gal geriau konferencija?
Man atrodo, kad dar vis nesuprantame, kas yra valstybinės šventės ir kaip dera jas švęsti. Kartais atrodo, kad mes lyg tyčia susikviečiame daug garbingų žmonių – Bažnyčių hierarchus, užsienio diplomatus – ir padarome „savų apatinių skalbinių“ viešą velėjimo pamoką. O gal to nereikėtų? Argi taip ir neturime kuo pasidžiaugti, argi nesame verti vienos kitos tikros metinės šventės? Gal tuo norime parodyti, kokie mes laisvi, demokratiški ir kaip skiriamės nuo Rusijos ar Baltarusijos, kuriose dar iki tikros demokratijos ir viešumo oi kaip toli. Žinoma, kad galima ir reikia ne tik fizinius, bet politinius marškinius gerokai išvelėti, kad jokios dėmelės neliktų. Bet gi tam reikalui galima surengti politinę–mokslinę konferenciją, pasikviesti kvalifikuotus pranešėjus, garsesnius politologus ir tada tikrai viską iki paskutinio siūlo iškedenti: tiek savo, tiek opozicijos blogesnius, nepasisekusius darbus darbelius aptarti. Antra, kiekviena politinė partija rengia savo konferencijas, kuriose ne tik bičiuliams, bet ir oponentams taip pat gali „išrėžti“ viską. Atrodo, kad taip ir daroma, tad kam kartotis šventiniuose minėjimuose. Juk turime vietos ir turime galimybių tikrai demokratijai ir konstruktyviai kritikai reikštis.    

Raudondvaryje
Prisipažinsiu, sunkios tokios mano mintys, net man pačiam sunkios. Tad skubėjau kuo galint greičiau palikti Vilnių ir grįžti į namus. Ir gerai padariau. Raudondvaryje dar tęsėsi jaunimo, mokinių šventinis koncertas. O kiek jame buvo džiaugsmo ir spalvų, kaip švietė jaunųjų atlikėjų akys, kaip jie didžiavosi, kad gali koncertuoti Kovo 11-osios proga sausakimšoje Kultūros centro salėje. Ši šventė, šis širdies virpesys jų atmintyje tikrai išliks. Tai daug daugiau ir geriau negu šautuvų salvės prie Seimo rūmų, nuo kurių ne vienas mažylis iš išgąsčio pravirko.

Pasvajokime
Vakare galvojau: teisingai, tikrai teisingai viename  eilėraštyje parašiau:

„Lietuva – daugiau nei parlamentas,
Nei ministro ta – kita kėdė,
Lietuva – svarbiau nei prezidentas
Arba partijų ilga eilė“.

Štai kur tikroji Lietuva, neužteršta politinėmis ambicijomis ir lėkšta oponentų kritika, kurioje neniekinama, nemenkinama viskas, kas sukurta per devyniolika Nepriklausomybės metų, kurioje dar nepamiršta, kas yra džiaugsmas, šventės, žmonių nuoširdus bendravimas ir tikėjimas, pasididžiavimas savo vaikais, savo ateitimi. Ir dar pagalvojau, kad kaip būtų gerai, jeigu kokį valstybinį minėjimą leistų surengti žmogišką sielą, tautinį išdidumą, gražaus žodžio, lakios minties, dainos ir muzikos pajautimą išlaikiusiam eilinio kultūros centro vadovui, o pranešimą patikėtų parengti ir perskaityti gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros arba istorijos mokytojui, tikrai savo tautą ir valstybę mylinčiam rašytojui, poetui. Pasvajokime, svajoti nedraudžiama. Gal kada nors taip ir bus, kai atsisakysime politizuotų pranešimų, priešpriešos, o tiesiog švęsime ir išreikšime nuoširdžią pagarbą tiems žmonėms, kurie savo darbais, gyvenimu tikrai tarnavo Lietuvai, jos žmonėms.

2009-03-15