Penkioliktas skyrius

Sumaištis mokykloje

Kita diena. Inesa žengia į mokyklą kaip paprastai. Jau praėjo visa savaitė kaip Inesa mokinasi naujoje mokykloje. Nors Adomas visą savaitę ją kalbina arba kitaip pasakius bando pakabinti ji visai nereaguoja. Bet jis vis tiek nenuleidžia rankų. Ir staiga visa mokykla pakrinka. Visi mokytojai ir mokiniai laksto po mokyklą kaip galvas pametę. Direktorius visus ramina. Visi pakrinka, bet Inesa nesupranta kas čia atsitiko. Tik ji pamato koridoriaus gale Jovarą ir kažkodėl netenka sąmonės. Visi išsigąsta, nes pamato kaip Inesa susvyruoja ir krenta ant žemės. Laimė ji nenukrenta.  Ją pagauna Jovaras ir paima ant rankų. Viena iš mokytojų pasako:
- Neškit ją pas seselę tegul pabando ją atgaivinti.
- Gerai mokytoja.
Ir Jovaras nunešą pas seselę. Tik staiga Jovaras sustojo ir pastebėjo kokia Inesa graži kaip rami. Jis negali atsispirti jai. Jis nori ją pabučiuoti. Ir jis nesivaržo. Juk nieko aplinkui nėra. Jovaras pabučiuoja Inesą, kol ji be sąmonės. Tik staiga Inesa atsigauna. Ji nesupranta kodėl ji pas Jovarą ant rankų ir kodėl kažkur mokykloje, kai jau pamoka.
- Kodėl tu mane laikai ant rankų? Atsakyk, ir kodėl tu taip arti mano veido?
- Supranti, per visą tą sumaištį tu nualpai. Ir mokytojas man liepė tave nunešti pas seselę, bet man nespėjus tavęs nunešti tu atsipeikėjai. Štai ir viskas.- paaiškino Jovaras.
- Tą aš jau supratau, bet kodėl tavo veidas taip arti manojo? –paklausė Inesa.
- Aaa...
- Kas?
- Tiesiog nieko. Tu tokia graži, kai miegi. Tiesiog norėjau į tave pažiūrėti.
- Tik? O man atrodo, kad tu mane pabučiavai. Nes kai atsigavau tu buvai labai arti.
- Tavo tiesa. Aš tave pabučiavau, nes to labai seniai norėjau. Tiesiog nesusivaldžiau. –pasakė Jovaras.
- Na, žinai. Aš už tai tau galėčiau trenk labai smarkų antausį, bet netrenksiu. Juk tu mano geriausias draugas. Ir be to nuo tavo bučinio aš atsipeikėjau.
- O aš jau maniau, kad trenksi, jog net pavirsiu.
- Blogai manai apie mane. Viso.
- Palauk Inesa nenueik taip. Negi sugadinsi šitokią akimirką?
- Aišku juk šiaip ji tavo, o ne mano akimirka.
Ir Inesa nuėjo. Jovaras norėjo ją vytis, bet nesivijo. Jam nuskilo tik tiek, kad jis ją pabučiavo ir jam to užteko...
O tuo momentu kitoje mokykloje jau buvo aptarinėjami gandai apie Inesa, kuriuos paskleidė Ramunė, kai tik grįžo iš šokių konkurso.
- Aš tiesiog negaliu patikėti. Inesa turi kitą berną.- nusivylė Leonardas.
- Gal tai netiesa? Gal tai tik Ramunės melas. –pasakė Džesperas.
- Gal bet labai įtikinamas melas.
- Kaip ten to berno vardas kur atseit naujas Inesos vaikinas?- paklausė Raimonda.
- Jovaras.- atsakė Ida.
- Jovaras? Negali būti. Juk tai senas Inesos vaikystės draugas. Ir be to jis labai gražus buvo ankščiau. Ir kiek žinau jis mokėsi Anglijoje porą metų. –nusistebėjo Raimonda.
- Ir girdėjau, kad jis labai gabus moksluose. Tikras genijus. Juk jį net rodė televizijoje. Gavo apdovanojimą už neįtikėtus matematikos gebėjimus. – paaiškino Ida.
- Nu jo. Kaip tik Inesai. Juk ji irgi geniali mergina.- pasakė Leonardas.
- Kaip aš jos pasiilgau. Visą savaitę nemačiau.- nuliūdo Džesperas.
- Aš taip pat. Man jos labai trūksta.- pridūrė Raimonda.
- Viskas labai greitai įvyko. Net per greitai.
Ir staiga atbėgo Romas. Visas uždusęs.
- Aš žinau tai ko jūs nežinot.
- Klok greičiau neerzinęs mūsų.
- Rytoj vyks mainai. Tai yra rytoj iš mūsų klasės keturi mokiniai vyks į kitą mokyklą visai dienai. O iš anos į mūsų. Ir aš tikrai žinau, kad Inesa neatvyks, nes jos mokinių kurių atvyks sąraše nėra.
- Tikrai?- nustebo Džesperas.
- Bet iš mūsų klasės vyks Džesperas, Raimonda, Gabija ir Giedrė. Geriausi mokiniai. Ir jie pateks į tą klasę kur mokinasi Inesa.
- Geras. Nežinau ką galvot.- pasakė Džesperas. Aš pamatysiu Inesą. Aš toks laimingas. Negaliu sulaukt.
- Gaila, kad aš nepamatysiu Inesos.- nuliūdo Ida.
- Neliūdėk Ida, ir tu greitai pamatysi Inesą.


                            ©©©

- Negaliu patikėt, kad rytoj turėsiu mokintis toje pačioje klasėje su Džesperu. Kaip jie galėjo šitaip pasielgti. O aš jau pripratau, kad manęs niekas nenervina. Nors gerai, kad neatvažiuoja Ramunė.- pasakė Inesa.
- O kas tas Džesperas?- paklausė Jovaras.
- Tai jis mane paliko. O Raimonda buvo mano gera draugė, Gabija ir Giedrė mano priešės.
- Supratau. O kodėl judu išsiskyrėt?
- Nenoriu apie tai pasakot ir be to Jovarai, tu neturi daugia ką veikt tik mane sekiot?
- Žinoma, kad turiu tik noriu kuo daugiau su tavimi pabūti. Gal nori ledų? Aš vaišinu.
- Ledų dabar tikrai nenoriu. Ir be to aš turiu eiti, man dar liko daug ką sutvarkyti. Susitiksim vėliau.
- O gal susitinkam vėliau. Aš ateisiu pas tave į namus, nes žinau kur gyveni ir be to galėsim paruošt pamokas kartu, juk mudu klasiokai tik, kad tu mokiniesi „B“, o aš „A“ .
- Gerai gali ateiti, bet nevėliau kaip ketvirtą, antraip aš su tavim daugiau nekalbėsiu. Viso.
Inesa atsisveikino ir nuėjo. Jovaras pagalvojo kaip jam pasisekė, kad galės pabūti su Inesa dviese jos kambaryje ir jis ją pabandys pabučiuoti darkart...

Šešioliktas skyrius

Susitikimas su Inesa ir netikėta pabaiga

Jau be penkiolikos keturios. Jovaras jau pasiruošė ir eina pas Inesą žinoma, turi su savim neštis ir kuprinę, nes juk susitarė ruošti pamokas. Eidamas gatve jis pamatė Raimondą, kuri jį pamačius greitai dingo namų šešėlį. Jovaras priėjo prie Inesos namų pasibeldė, bet teko palaukti kol kas nors atidarys duris. Duris atidarė Inesos mama.
- Sveikas Jovarai, užeik Inesa savo kambaryje.
- Ačiū. Nueisiu pats.
Jovaras žengdamas koridoriumi žvalgėsi, nes prisiminė kaip kartą jis buvo pas ją ir jiedu, sudaužė jos mamos antikvarinę vazą. Arba kaip kartą jiedu užstrigo spintoj ir ten pratūnojo penkias valandas, kol jų pasigedo. Staiga priėjo Inesos kambary ir pasibeldė. Duris atidarė Inesa.  Ji buvo pasipuošusi, su trumpa raudona suknele, susišukavus.
- Atrodai, tiesiog pritrenkiamai. Aš net iš karto nepažinau. – pagyrė Jovaras.
- Ačiū. Tu taip atrodai pasipuošęs, nes tikrai į mokyklą neini pasikvėpinęs.
- Jo. Galima sakyt, kad stengiausi.
- Tai užeik. Čia mano kambarys. Aš jame praleidžiu didžiąją dalį laiko, kai būnu viena namuose.-papasakojo Inesa.
- Gražus kambarys.- nusistebėjo Jovaras.
- Tai gal pradedame ruošti pamokas, juk dėl to ir atėjai.
- Ai pamokos. Visai jas užmiršau, o gal geriau nueikime kur nors pavakarieniauti? Gal į kokią kavinę? Ar pasivaikščioti į parką? –paklausė Jovaras.
- Galime, nes ir aš nenusiteikus ruošti pamokas, o be to nieko neuždavė.
- Tai traukiam į parką?
- Einam, jau taip seniai jame buvau. Juk net pamiršau, kaip jis atrodo pavasarį, kai visi medžiai sužaliuoja. –pasakė Inesa.
- Ir aš seniai buvau. Tai einame ir be to aš galėsiu nupirkti ledų. Ar šokoladiniai vis dar tavo mėgstamiausi?
- Dar klausi? Žinoma, kad mėgstamiausi.
- Tai eime.
Ir jiedu išėjo į parką. Eidami į jį jie užsuko į ledainę, nusipirko ledų ir beeidami suvalgė. Kai priėjo parką Jovaras apsikabino Inesą per liemenį ir jiedu toliau ėjo susikabinę. Inesai buvo labai gera, net tiesiog pamiršo, kad jai dar patinka Džesperas. Bet šitą nuostabią akimirką sutrukdė ne kas kitas, o Džesperas. Jo akys tiesiog degė iš pykčio. Inesa net pagalvojo, kad jis trenks Jovarui, bet susitvardė.
- Ėėė... tu.
- Kas aš? –paklausė Jovaras.
- Taip tu. Kai tu drįsti lysti prie mano merginos?
- Ji nebe tavo mergina Džesperai. O be to mes tik geri draugai.
- Džesperai, ar aš tau tada ne aiškiai pasakiau, kad mes ne be pora, kad tarp mūsų viskas baigta? –pareiškė Inesa.
- Aš tada viską supratau, bet aš negaliu be tavęs gyventi, tuo labiau matyti tave su kitu. Inesa atleisk man. –paprašė Džesperas.
- Niekada.
Pasakius šituos žodžius Inesa padarė tai ko Jovaras labai norėjo. Inesa jį pabučiavo. Ir ne tai, kad bučiavo jie tiesiog atrodė taip mielai, kad Džesperas negalėjo susitvardyti ir atitraukė Inesą nuo Jovaro ir jam užvožė. Jovaras net susvyravo. Inesa išsigando ir norėjo užvošti Džesperui, bet neišdrįso. Jovaras irgi buvo nepėsčias. Jis trenkė Džesperui per galvą, kad tas net pargriuvo. Ir tada prasidėjo peštynės. Jie vienas kitą talžė, kol neįsikišo Inesa. Bet jei nespėjus jų atskirti Džesperas netyčia užvožė Inesai. Ji neteko sąmonės ir pargriuvo. Jie abudu labai išsigando. Ir Jovaras užriko:
- Kvaily, ką tu padarei Inesai. Ji be sąmonės.
- Aš tikrai nenorėjau. Aš Inesai niekada nieko nepadaryčiau. –išsigandusiu balsu pasakė Džesperas.
- Bet padarei! O dabar ji be sąmonės. Dink iš čia ir daugiau nelysk prie Inesos. –aprėkė jį Jovaras.
Ir Džesperas pabėgo. Jis bėgo nesustodamas kol pavargo.
„Kas dabar bus? Inesa man dabar tikrai neatleis man. Ir kodėl aš pradėjau tas peštynes? Man visai protas pasimaišė, o dar rytoj aš važiuoju į Inesos mokyklą. Jovaras mane užmuš, jeigu pamatys man kabinėjantis prie Inesos. Man galas“- galvojo Džesperas.
Kai jis išbėjo Jovaras nunešė Inesą ant suoliuko ir paguldė ją. Jis galvojo: „Kas bus Inesai? Jeigu tas sutrenkimas rimtas ją paguldys į ligoninę, o aš jos nematysiu. Man tiesiog plyš širdis. Ne. Reikia galvoti tik apie geriausią kas gali nutikti.“
Bet laimei Inesa greitai atsigavo ir prabilo:
- Mano galva. Ji tiesiog baigia susprogt. Kas atsitiko? Kodėl aš guliu ant suoliuko? Kur Džesperas?
- Tave užkliudė Džesperas, kai tu bandei mus išskirti, jis tau netyčia trenkė ir tu praradai sąmonę, o aš tave paguldžiau ant suoliuko. O tas bailys pabėgo.
- O ar tau nieko nenutiko? –paklausė Inesa.
- Nieko baisaus. Aš jį labiau prilupau negu jis mane, bet vis tiek skauda. Bet laimei, tau nieko baisaus neatsitiko. Gal galiu tave pabučiuoti? – paklausė Jovaras.
- Žinoma gali.
Ir jiedu pasibučiavo. Jovaras buvo toks laimingas, kad pagaliau jo svajonė išsipildė. Jis pabučiavo Inesą. O Inesa irgi buvo laiminga, kad ji daugiau nebemyli Džespero.
- Inesa, aš noriu tavęs paklausti, kaip judu su Džesperu išsiskyrėt?
- Jis patikėjo Ramunės melu ir mane paliko. Po to suprato, kad jį apgavo Ramunė prašė manęs atleidimo, bet aš jam neatleidau. Šitą dalyką aš pasakoju ne bet kam, o tik žmonėms kuriais pasitikiu, o tavim aš pasitikiu labiausiai.- pasakė Inesa.
- Malonu girdėti tai iš tavęs. O dabar gal jau eikime, nes tu atrodai labai išblyškus.
- Gerai galime eiti.
Ir jiedu išėjo iš parko. Jie eiti namo neskubėjo, nes norėjo pabūti kuo ilgiau kartu. Kai atėjo prie Inesos namų jie atsisveikino dar kartelį pasibučiavo ir Jovaras išėjo namo.
„Ši diena laimingiausia mano gyvenime“- pagalvojo Jovaras įžengdamas į savo kambarį.