Kai skausmas tave lankys, patikėki – džiaugsmo upė netoli… – vienoje dainoje dainuoja tarp vyresniosios kartos populiarus dainininkas Dangiras Grigalevičius.  

Gal žmogaus gyvenime nebūna skausmo upės, gal tik mažas upeliukas nerimo, bet ir jis sielai gali būti labai sunkus. Praeina diena kita, ir žmogus vėl tampa tvirtesnis, drąsesnis, jam vėl norisi sutikti rytą, imti darbų ir ramiai vakarą iškeisti į nakties poilsį. Vėl atsiranda viltis, kad yra ir tau skirta ateitis, o daktarų raginimas retkarčiais skaičiuoti širdies dūžių dažnį, matuoti kraujospūdį praranda prasmę. Tai, apie ką ir svajoti buvo nedrąsu, žiūrėk, pavirsta tikrove. Kas gi žmogui padėjo, ką jis sutiko, į ką atsirėmė?

Taip, būna tokių stebuklų, būna, jei tik žmogus laiku sutinka savo GERUMĄ, gauna likimo dovaną būti šalia jo. Laimingas, kas nusipelno, kam būna lemta jį pažinti. Gal ir ne amžinos tokio stebuklo akimirkos, gal ir vėl silpnumas bei nerimas savo šaltomis akimis kada nors bandys skverbtis į širdį. Tada pakanka, kad pažintas, pajaustas gerumas vėl pažvelgtų, ir tu pamatytum jo padrąsinančią šypseną, kad vėl patikėtum,  jog jis niekur nedingo, visą laiką buvo ir lieka šalia.

O koks didelis ir stiprus gali būti pažintas gerumas! Kiek daug jame gali būti gyvybės ir vilties, kiek daug stebuklingų galių gali nešti savyje! Ir visai nesvarbu, kaip gerumas atrodys. Gal tai tik švelnus pavasarinis drugelio prisilietimas. Nebūtiniai gerumas turi būti toks didelis, kaip koks basakojis milžinas, kurio viena koja stovi ant auksinės ražienos, o kita – ant kieto, perdžiūvusio, tiesiog plytomis virtusio grumstuoto dirvono. Taip, gali atrodyti, kad tavo sutiktas gerumas rankomis gainioja debesis, o akimis kalbasi su saule. Gal dėl to, kad gerume gali matyti šviesą ir nubanguojančius tolius, paslaptingus kraštus bei pajusti net iš kažkur atklydusio nepažinto vėjo gaivumą arba palaimingą ramybę.

Gera, kai žinai, kad pavargus tave pakels stiprios arba švelnios gerumo rankos, kad ryškiau už vaivorykštę veide uždegs šypseną. Gali būti, kad gerumo rankos bus užimtos šimtais kitų reikalų. Gal jos bus reikalingos gėlei pamerkti, baltai staltiesei ant stalo užtiesti, mažai mergaitei kasytes supinti, o gal gintariniam alui įpilti, senolės galvai prie savęs priglausti, saldžiam rojaus obuoliui nuraškyti ir dar, ir dar. Juk jo rankų reikia ir pačiam didžiausiam švelnumui prie plakančios širdies prisiliesti, tad gali pagalvoti: kur jau man, gyvenimo pavargėliui, jų šilumos laukti. Gal tik pačiame saulėlydyje lyg atpildą už gerus darbus, už kantrų bei saldų laukimą prie jo kiekvienam iš mūsų bus galima priglausti savo veidą.  Manau, kad ir tokia mintis bus gera.

Mes kiekvienas pažįstame ir turime savo gerumą. Dažnai su juo lyg bendraujame, kalbame. Klausyčiau ir neatsiklausyčiau gerumo kalbos. Lyg ne žodžius girdėtum, o pats brangiausias aksomas pro tavo veidą bėgtų, taip tyliai ir ramiai gerumo garsai liejasi. Kiekvienas žodis, atrodo, gražesnis vienas už kitą savo tiesa, savo skambesiu, savo prasme ir turiningumu. Lyg tylia daina, lyg paslaptinga melodija liejasi gerumo kalba. Klausytum ir klausytum, gal dėl to gerumas tiek mažai turi tau laiko.

Bet kai ir tylu, kai nakties tamsoje vos girdi kažkieno ramų alsavimą ir tada… Ir tada žinai, kad taip ramiai gali alsuoti tik jis, tik tavo sielai skirtas gerumas. Kokia laimė suptis tame alsavime. Tai lyg pačioje mėlyniausioje jūroje, lyg rūkuose paskendusiame aide, lyg gražiausioje motinos lopšinėje, kaip tada, vaikystėje. Gerai supranti, kad  kiekviena nuskriejusi sekundė neša savyje patį tikriausią gyvenimą, neša džiaugsmą. Ai, kaip norėtųsi tokią naktį neužmigti ir būtinai sugauti gerumo sekundės laimės paukštę. Koks turtingas tada turi būti žmogus. Ne, ne pinigais, bet širdies gerumu, sielos ramybe.

Arba būna ir kitaip. Skrieji vienas pilkais asfalto keliais per Lietuvą, o mintys lekia po beribes pragyventų metų erdves, pro tūkstančius sutiktų veidų, girdėtų žodžių, kalbų, ir tada nematai, koks ten tas pasaulis už automobilio lango, ką veikia žmonės prie kelio prigludusiuose namuose, kas auga ar bręsta metų metais dirbtuose laikuose. Gal jie  pavargę, pilki ir parudavę nuo nesibaigiančios vasaros, nuo jos pragariškos sausros. Tada stengiesi važiuoti greičiau, bet kilometrus skaičiuojantys stulpai tik risnoja vienas po kito, rodos, taip lėtai lėtai.

Dar blogiau žiemą, kai sniego bangos bėga per kelią ir nematai, ar čia kelias pasisuko, ar jau tu skersai jo važiuoji. Tada ir vienas kilometras gali virsti ilgu ilgu keliu į begalinę tolumą.

O, viskas įgauna visai kitas spalvas, kitą prasmę, jeigu esi ne vienas. Pakanka šalia savęs pajusti gerumo alsavimą, ir viskas tada atgyja, visos pakelės nusidažo spalvų varsomis, o pilkas asfaltas pakyla iki paties dangaus žydrynės. A, tada tai važiavimas! Akimirka, ir pusės Lietuvos nėra, kita akimirka – atsidūsti, jau reikia lipti, kelionės burtai baigėsi, o taip norisi važiuoti ir važiuoti kartu. Gal dėl prisimintos ar išgirstos muzikos, dainos, atmintyje iškilusių kažkada girdėtų tau labai gerų ir gražių žodžių. Tada, atrodo, gali kalbėtis net su savimi, gali bet ko klausti. Dažnai ir atsakymą randi, kuris bus paprastas, stiprus, aiškus. Važiuoji kartu su gerumu ir jauti, kad gyveni, gražioje, tikrai gražioje žemėje. Visai ne tokioje, apie kurią kartais rašo laikraščiai, rodo neišradingi ir savo darbo, tėvynės gal nelabai mylintys žiniasklaidžiai. Ne, ne pilkoje žemėje mes gyvename. O, kaip gera, tada norisi gyventi, kaip norisi kuo ilgiau ant jos, žemelės, saulės šviesoje būti!

Kai gerumas šalia tavęs, visai kitaip skamba daina, muzika, visai kitaip šviečia ir kalba nutapytas paveikslas. Tik tada gali suprasti, koks skambus ir tyras gali būti trimito garsas, kaip jis gali prikelti ne tik rytą, bet ir žmogų meilei, darbui. Koks žaismingas ir išdykęs gali būti saksofonas ir kaip švelniai užgauti širdį moka fleita, verksmingas smuikas. Cha, kaip tada juokiasi padykėlis akordeonas ir kaip solidžiai būgnija būgnai. Gerumas, muzika, melodija – tokie neatskiriami. Nežinau ir nesuprantu jų profesionalios kalbos, tik širdimi jaučiu – graži, labai graži ir reikalinga šį Dievo dovana žmogui. Tai –kaip ištroškusiam vanduo, kaip ligoniui vaistas.  

Įjungtas radijas transliuoja pokalbį apie meilę, o man atrodo, kad tai kalba apie jį  – gerumą, nes žinau tik viena: gerumas kaip ir meilė nevaikšto po vieną, nes tai lyg vienos širdies abi pusės, lyg amžinais saitais surišti jaunavedžiai, kurie būti vienas be kito negali. Kaip ir aš, nežinau ko labiau reikėjo anksčiau ir ko reikia dabar – gerumo ar meilės? Matyt, žmogus gyvenimui būtina sutikti juos abu.

Kai su prabėgusia diena, nuskriejusia savaite užverti tos gražios pasakos lapus, tikrai nelieki nusivylęs, nes visada lieka viltis ją vėl pakartoti, besiblaškančioje kasdienybėje išvysti padrąsinantį gerumo  žvilgsnį. Žinai, jog gali tikėtis, kad esant tikrai blogai dienai, esant dideliam skausmui, būsi nepamirštas, iš kažkur tau bus surastas pats reikalingiausias žodis, kuris pakels iš užgriuvusios negandos.

Gerumo viltis tokia tvirta, tokia nepajudinama, kad ir šykščiai skirtas laikas, atrodo, nėra toks brangus, nes žinai, kad kada nors jis tikrai pasibels į tavo duris. Gal kaip tik tada, kai jo labiausiai ir reikės. O dabar nereikia dėl smulkmenų, dėl savo silpnumo ar tuščių užgaidų trukdyti, nes tiek daug žmonių laukia gerumo, tiek daug žmonių jo dar nesutiko, nepažino.

Neklauskite manęs, ką gerumas pasirenka ir kur jį sutikti bei kaip atpažinti. Nereikia jo atpažinti. Tai jis tave suras ir atpažins, kai tik būsi pasirengęs priimti savo draugu, savo gyvenimu, savo antruoju aš. Gal jis pasibels draugo, arba dar nepažįstamo žmogaus beldimu. Bet dažniausiai gerumas ateina su tavo artimu ir mylimu žmogumi. Gal bus taip, kad vieną kartą tavo akyse jis dar labiau suspindės, nušvis ir taps dar brangesnis, dar reikalingesnis, dar mielesnis. Gal tai bus jau seniai į amžinybę išėjusios motulės balsas, kuris skamba ir skamba tavo akyse. Gal tai jos žvilgsnis, iš atminties neišdylantis veidas. O gal tai bus tavo dukros ar sūnaus, anūko šypsena, jo apkabinimas, pabučiavimas arba tik laiškas. Na ir kas, kad jų šalia nebus, bet žinosi, jausi, kad jų paliktas, atsiųstas, išsakytas arba kol kas tik širdyje laikomas gerumas yra tik tau skirtas ir jis bus, tikrai bus visą laiką tau saugomas, iki pačios paskutinės akimirkos. Ir jeigu tada jų rankos nelaikys tavo rankos savosiose, tu vis vieną žinosi, kad jie norėtų, vai kaip norėtų palaikyti tavo ranką. Vien nuo žinojimo būsi laimingas, nes laimingas gali būti tik tas, kuris po savęs palieka nors vieną jį mylintį žmogų. O tikriausiai jau dabar liktų ne vienas ir gal ne du. Ar susimąstei? Ar pabandei tokius suskaičiuoti, ar žinai koks esi turtingas?

Gerumas gali būti ir kaip pavasarinis vėjas, ką tik pakilęs su pirmąja žibuokle, ką tik užgimęs su auksiniu šalpusnio žiedeliu. Gal jis dar tik kūdikio krykštavime arba mažo vaiko delniuke, kuris glosto tavo praretėjusios plaukus, tempia bėgti greičiau, arba net pyksta, jeigu nebesuspėji. Na nieko, jam reikia bėgti. Tik jis sugrįš. Sugrįš, kad prisiglaustų ir paliktų savo virpantį gerumą, mažą ugnelę, tikėjimą, jog jo bus daug daug ir tokio karšto, kad ir ten... bus tau šilta.

Žinau, kad kiekvienas mes nuo pat gyvenimo pradžios sutinkame savo gerumą, nes tik su juo, jame žmonės gali tapti tikrai laimingi, tikrai ramūs ne tik dėl kiekvienos dienos, bet ir dėl visų išgyventų metų, dėl ateities. O, kaip gerai, kada kiekvienas sako, kad gali kirsti lažybų, jog jam skirtas gerumas yra  pats gražiausias, pats didžiausias ir pats tikriausias. Ankstyvame vasaros saulėtekyje, karštame vidudienyje, ramiame saulėlydyje, paslaptingoje naktyje, kai užsižiebusios žvaigždės vylioja į kitus pasaulius ir pačios lūpos pradeda šnabždėti maldos žodžius, negali nepadėkoti, negali neištarti – Dieve Dieve, ačiū Tau, ačiū, kad ir už metų naštos, už kalnų klaidų ir klystkelių leidai sutikti, pažinti žmogui skirtą Gerumą.

O gal gerumas ir yra tavo angelas? Tik tu jo nematei, bet visą laiką gyvenai kartu. Ateina laikas, tikrai ateina diena, kai tu pamatai šviesą, pamatai gerumą, pamatai savo angelą. Lauk tos dienos, būtinai lauk.

2009-03-13