Mažos lūpytės atsiskyrė viena nuo kitos ir smailas liežuvėlis susmigo į ledus. Jau gerokai aptirpusi rausva tyrė varvėjo žemyn, apsivydama pirštukus ir mažutėlaičius nagelius. Ledai lindo į tarpupirščius, tada čiuožė delnu ir galiausiai, pasiekę riešą, nulašėdavo ant murzino takelio.

Kitoje rankoje Miglė gniaužė monetą. Ką gi mama pasakytų, jei Miglė neparneštų namo to pinigėlio? Oi gautų barti… O kam patinka, kai ant jo rėkiama? Juk niekam. Todėl dar smarkiau sugniaužė delną ir nužingsniavo pirmyn.

Buvo tyli vasaros popietė – kažkoks pilkas katinas gulėjo ant šakos, šunys, sulindę į būdas, sapnavo kiškių medžioklę, koks nors žvirblis kur ne kur strykteldavo, bet ir tas ilgai neužsibūdavo saulėje…
Vasara. Visa, kas gyva, ją jautė – ir snūduriuojantis ledų pardavėjas po skėčiu, ir gėlininkė už kampo, ir pilkas katinas ant šakos… Netgi taškuota suknelė nustojo plevėsavusi – nebuvo kaip, nebuvo vėjo.
– Migle! – šūktelėjo senutė su ruda skarele.

Mergytė visai nesitikėjo, jog kas nors sudrums šią tylą. Išsigandusi krūptelėjo ir sugniaužė kumštukus. Vaflis neatlaikė spaudimo ir sutrupėjo – ledų likučiai nuvarvėjo ant takelio, lipo prie suknytės ir neklusniai lindo tarp pirštų.

Žvitrios akutės ėmė dairytis šio nedorėlio. Ilgai laukti nereikėjo – močiutė iškėlė ranką ir pamojo. Lūpų kampučiai kilstelėjo aukštyn, akytės meiliai sužibėjo ir kojos, visai nepaisydamos nuovargio, ėmė vytis viena kitą.
– Migle, mama namie? – pasiteiravo.
– Namie, – rimtu veiduku atsakė. – Blynus tėčiui kepa. Su uogiene ir cukrum.
– O kam prie uogienės cukrus? – močiutė apsimetė susidomėjusi.
– Tėtis taip labiau mėgsta.
– Ach tas tėtis, – senutė nusijuokė ir išsitraukusi nosinę ėmė valyti Miglės lūpytes.
Rožiniai ledų pėdsakai vingiavo aplink lūpas, paskui leidosi smakru žemyn. Tada brėžė skritulį ant kaklo ir galiausiai gėrėsi į suknytės apykaklę. Kita ledų dalis buvo ant rankos – braškėmis kvepiantis delnas ir riešas, lipnūs pirštai – močiutė viską kruopščiai šluostė, o Miglė smagiai kikeno.
– Ech, močiute, kodėl saulutė šiandien taip kaitina?
– Kad šalta nebūtų, mažyle.
– Bet juk nebūtina taip daug…
– Nebūtina, bet saulutei taip labiau patinka.
– O kodėl saulutė negalvoja, kad mums taip nepatinka?
Močiutė nebeturėjo jėgų atsakyti į nesibaigiančius Miglės klausimus, todėl tik seilėjo nosinę ir vis valė, valė. Nušluosčiusi paskutinį rėžį nuo riešo iki alkūnės, švelniai stumtelėjo mergytę ir sumurmėjo:
– O dabar bėk namo, princese.
Paskui, pasiramsčiuodama ruda lazdute, apsisuko ir nužingsniavo suolo link. Pakeliui stabtelėjo ir pažvelgusi į vis dar stovinčią Miglę ėmė raustis kišenėje. Ištraukusi trupiniais aplipusią monetą ji vėl šūktelėjo.
– Ledų nusipirk, – įspraudė pinigą į dabar jau švarų delniuką.
– Ačiū, – nusišypsojo ir pasileido bėgte.
Taškuotas suknytė glaustėsi aplink kojas. „Tai gera močiutė“, – galvojo. Įdomu tik, kodėl jai mamytės reikėjo, juk žino, kad mamytė labai užsiėmusi, nes tėvelis serga.

Vos pagalvojus apie tėvą, mergytei pasidarė labai graudu. Mama net į darbą nebeina, vis tėvelį slaugo, o ji, padykėlė, laukais laksto… Atsiminė, kaip aną vasarą su tėveliu žvejoti ėjo ir kaip jis, paslapčia nubėgęs į cukrainę, turėjo pilnas kišenes riešutų su glajumi.

Tądien taip ir nepagavo nė vienos žuvies, tik turškėsi vandenyje ir pavargę nuo lakstymo susėsdavo, atrišdavo maišiuką ir stebėdami paukščius čepsėdavo. Glajus lėtai ištirpdavo burnoje, o kai jo nelikdavo, abu nusijuokdavo ir sukramtydavo riešutą.

Pasvarsčiusi, ką dabar daryti, Miglė apsisuko ir nubėgo nedidelio namuko link. Ant jo šono puikavosi klounai ir žonglieriai, o iš kitos pusės galėjai pamatyti krūvas saldainių.
Net nemokantys skaityti vaikai gerai žinojo, kas čia per vieta. O tie, kurie mokėjo, kiekvieną kartą perskaitydavo virš durų kabantį užrašą „Cukrainė“.
– Labas, Migle, – pasisveikino pardavėja.
– Laba diena, – nusišypsojo ši. – Man riešutų su glajumi, – paprašė ir ištiesusi ranką padėjo močiutės pinigėlį.
– Už visus?
– Už visus. Į va tą voką įdėkit, – parodė į lentyną.
– Gerai.
Spausdama voką su riešutais prie savęs, Miglė parbėgo namo. Tyliai įslinko į tėvelio kambarį, atitraukė užuolaidą, atsisėdo ant lovos krašto ir prisiglaudusi prie šilto tėvo skruosto sušnabždėjo:
– Tik nemirk, tėveli, tik nemirk!

Kurį laiką jis žiūrėjo pro langą, paskui į išsipūtusį voką. Tada susiraukė. O gal tai buvo šypsena.
Louis Sachar „Berniukas mergaičių tualete“