Vingiuotu, siauručiu takeliu
Eina ji paprastutė, maža,
Laiminga be galo graži ir tyra
Tavo, mano mama – Lietuva.

Suklups pakelėj ji prie kryžiaus.
Suklupusi maldą kuždės.
Žydras akis į dangų pakėlusi,
Laimės, kantrybės iš Dievo prašys.

Padangėj margi debesėliai skraido.
Saulė tyra ir be galo skaisti
Supasi tyliai ant paukščio sparno,
Čia gi Tavo ir mano šalis, supranti?

Sena motulė klūpo prie kryžiaus,
Sudėjus rankas meldžias, kas ją supras?
Pro šalį praskridęs drugelis sakys,
Čia gi Tavo ir mano šalis ar girdi?

Aš girdžiu – tyliai sukužda žemė.
Aš girdžiu – aidas skrieja laukais.
O padangėj kaip margas drugelis
Saulė supas su paukščio sparnais.

Lietuva – margas paukštis ir saulė,
Lietuva –  akmuo ir kryželis mamos.
Tas mažytis, kurį Tau į kelią
Ji įdėjo, kad saugotų Tavo kelius...

Sugrįžk takeliu, sugrįžk per laukus,
Kur saulė, kryžius, kapas brangus.
Prie kelio ji laukia paprasta ir gera,
Tavo, mano mama – Lietuva.