Užaugau suvis netali Utianas miestą, Gedimina kaimi. A miestas buva šumnas. Namų visakių pristatyta ir mūrinių, ir medinių, kakių tik nori. Stavėja raudonų caglių bažnyčia, klebanija, špitola, iškala, cerkvia, Šaulių ir Parapijas namai, trys makyklas, viena žydaucka, gimnazija, vaistinia, pieninia, ligoninia, geležinkelia statis, Kučkailia melnyčia, bankas, ubagynas ir gal kaks diasėtkas , a maž ir daugiau krautuvių, visas žydų, tik kakias dvi liatuvių. Mes tai cukrų, druskų, adatas, siūlus, silkes, siercikus ir kerasinų pirkdavam par Jankialianį. Linciūgus, viedrus, dalgias, cviekus ir zupiarį, mūs ulyčias vyrai, pirkdava par Leizarkį.
Iš tų česų labiausia atamianu turgų, katras Utianaj būdava kožnų četviargų. Visų nedėlių lisdavau tiavam akysna, kad tik tan turgun nusvestų. Man ti būdava ciakaviau kaip bažnyčiaj. Bažnyčiaj tuoža ciakava: varpai zvanija, vargonai griežia, žvakias dega, žmonias gieda. Alia turguj vistiek ciakaviau. Iš talimesnių ūlyčių suvažiuodava gapadoriai, a iš artimiasnių moteriškias suveidava pėščias. Anas tai targavoja sviestu, sūriais, smetonu ir kiaušiniais – nelabai ciakava. Va un viažėčių tai turgavoja grūdais, bulbam, abaliais, grušiam i gyvu tavoru. Tas gyvas tavoras tai žūsys, untys, vištas, gaidžiai, kurkias ir kralikai. A dabok, kitų rozu, kaks žmagialis ir ožkų ažiukais ataviada parduot. Čia tai jau tikras tijatras, ba ažiukai trepsi, mekiana, akių atplėšt nemuožna. Vis prašydavau momų, kad nupirktų ažiukų.
- Atstok, - sakydava moma.
- Man šitas karvias, arkliai ir kiaulas dagrįsa iki gyvą kaulą. Turi šuniokų, katį su kačiokais ir bovikis.
Šitam turguj netargavoja nei arkliais, nei karviam, nei paršais, nei avialam. Buva kitas galvijų turgus pria Dauniškia ažiara. Alia tam turguj tai nei pakaštavot niekas nieką nesiūlija. Va šitam, tai matiariškias pasrėdi, baltom skepiatam apsiriši, vis siūlydava pakaštavot sviestą ir smetonas. Buč kaštavojus, alia moma nepazvalija:
- Kaštavot možna tik tadu, kadu misliji pirkt, a tu gi vaikiala nieka nepirksi, namia viską turim, - sakydava moma.
Pria sava krautuvių durų stavėdava žydai ir vobidava žmonias užeit jų tavorą padabot. Užeidava, padabodava, alia, kad būtų ku pirki neatamianu. Maž ir pirka, alia nedaug ir nedažnai. Žydai sava tavorų siūlydava ir bargan, alia žmonias neukvatija imt bargan ir imdava tik didialai bėdai prispaudus, ir tai tik druskų, siercikus, silkias pėtnyčias pasnykui ir kerasinų.
Prauda, rozų mana moma pirka man punčiakytias. Alia pirka tadu kadu Utianan turėja atvažiuot prezidiantas Untanas Smetona ir man buva makyklas vardu liepta Prezidiantų pasveikint. Kol man, a nia kuriam kitam vaikui tiaip ir nesupratau. Misliju maž užtat, kad aš da na ta čėsą kai buvau barstytaja, nu kvietkas bažnyčiaj barsčiau, turėjau baltų batistinį suknialį, šilkinį kasnykų ir baltus tupliukus. Tik punčiakytias buva suplyši. Alia moma Kaca krautuvėj už du litus nupirka naujas. Kai parsniaši nama punčiakytias parodiam babutei, ana padabojus pasakia:
- Paniala švinčiausia, kaip brungu. Piena litra diašimt centų, a punčiakytias – du litai. Nepadabnai brungu.
Alia moma neiškadija šitų dviajų litų. Tik padabok kaks uonaras – jos mergiota da suvis nedicka, a jau Prezidiantų sveikins. Man tai iš tą sveikinimą aniai kakias radastias nebuva. Ba pasveikinus Prezidiantas paglostia mana galvų ir pasakia:
- Kakie gražūs tava plaukialiai, kundziaravoti, ir sukniala graži, – aliai nieka nedavia.
- Ponia Dieve, dungaus karaliau, - divijas mana sanialis.
- Kunigas kaliadodamas ir tai vaikam, už sukalbėtus potiarius, ku kalviak duoda, ar abrazdėlį ar cukierkų, a Prezidiantas, matai, nieka nedavia.
Mana sanialiai Julija ir Juozapas Maciulavičiai gyviana už kokią varstą na mūsų namų. Tai būdava, kai tik moma išlaidžia aran, tai ir lakiu in sanalius. Lakiu būdava ir daboju in jų atčlaima stovi didelis medinis ušėtkas, a sanialis su babuti tam ušėtki paršam ėdalų maiša. Babutia tik užmata mani, tuoj klausia:
- Vaikiala, gal valgyt nori?
- Noriu, babut, noriu, – visadu sakydavau.
Babutia siūlydava ir prėskinia ir zacirkas, ir saladuškas su bulbam, alia aš narėdavau tik kiaušinią pakulasna susuktą ir karštuos palanuos pakiaptą.
- Ainu padabosiu maž da palanai unt priežadas neatšala, - sakydava babutia gryčian aidama.
- Tai gal jūsų vištas nediada, kad moma tau kiaušinią nepakiapa?- šydydavas iš mani sanialis.
- Diada, saniali, diada, alia moma nemoka tiaip gardžiai pakiapt kaip babutia.
- Prastas jūsų vištas. Va mūs tai gražias, skiautiarėtas, ir gaidys mūsų pravornas, daug šumniasnis už jūsiškį, - taliau šydydavas sanialis.
- Ir mūs gražias, ir mūs skiautiarėtas, ir gaidys mus gražiai gieda, - nenuslaizdavau sanialiui.
Kai suvalgydavu kiaušinį, su sanialiu lipdavam un gryčias su bumaškam pazbovyt. Užulipam, a ti kumpi stovi didialis kuparas pilnas carskų bumaškų. A tas bumaškas da na tų čėsų kai mana sanialis jaunas buva ir kai iš Petragrada Dvynskan gelažinkialį vedia.
Maž kakiuos pinkius pavasarius babutia tarbon indėdava du bakanus duonas, dvi paltis lašinių, du kindziukus, tris kelbasas, džiavintų sūrį, pačkialį sūdytą sviestą ir išlaisdava sanialį pėsčiu iš pa Utianas Dvynskan. Anas ti visų vasarų dirbdava in geležinkialia, a rudianį sugrįždavo namą ir parsinešdavo šitų pačių tarbų pilnų carskų bumaškų. Auksinių rublių sanialis neimdava, ba parniašt nama būtų buvi labai sunku. Anas pasakaja kaip persgunda kai pirmų rozų pamatia atvažiuojunt paravozų. Pamislija, kad pats Liucipiarius iš piaklas su visu piačium atvažiuoja. Znočijas, svieta pabaiga ataja, niat un žiamias nugriuva.
Ot mylėjau sava sanialius, anys mani tuoža mylėja. Alia tik neilgai. Ba kai man suviaja diašimt metų sanialis numiria. Kai tik babutia užspaudia sanialiui akis ir užpūtia grabnyčių, mana tėtia, sanialia žintas užšoka un arklia ir zovadu nulakia kliabanijan, nuniašia klebonui un pazvanų už sanialia Juozapą dušių. Špitolnikas iš roza pradėja zvanit abiem varpais, o žmonias žegnojas ir kalbėja:
- Amžinų atilsį duok mirusiam viešpatie ir amžinoji šviesa jam tešviečia.
Ot sapėja širdį kai sanialį su bažnytiniais parėdais ir naujom čeviarykom, kitam gryčias gali un lintas paguldia, a pagraban suviaji susiedai pradėja iš kantičkų giedat. Vedžioja tėtias kumas, Juozapas Šiulga, a turavoja visas matiariškias.
Vakari ataja sanialia svotas Untanas Guorskas ir pradėja grabų kalt. Lintas sanialis buva seniai prisgatavojis, kad nei babutiai, nei dukteriai su žintu lyšna klapatą nebūtų.
Ot raudojau, kai sanialia grabų kapa dabėn laidia ir babutia man liepia tris riaškučias žemių unt sanalią grabą užpilt.
Daug undianią na ta čėsą upiam nutiakėja, a sanialia pagrabų ir tų „Viešpaties aniuolas apreiškia panai Marijai“ ir šiundiai atamianu.
Vilija Jurėnienė, gim. 1925
Vilnius, Pavasario g. 17-1
Taip kalbant girdėjau savo senelius iš motinos pusės, Juozapą (1871-1935) ir Juliją (1875-1937) Maciulevičius.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-04-10 09:50:54
Patiko...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2009-03-13 11:03:04
Kaip gaila, kad indėta šių metų konkursui pasbaigus, ale gerai, kad jau turim kūrinių kitų metų konkursui.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2009-03-11 17:37:11
Labai patiko, ir kaip puiku, kad senelių tarmę saugote