Noriu būti paukščiu ir priglaust po sparnu
Tuos, kam reikia šiandieną manęs.
Noriu būti rasa ir spindėt žolėje,
Kai braidysi joje, kad pajustum mane.
Būt lietum – rožių žiedlapiuos dingt
Ir iškrist tik tada, kai ketinsi nuskint.
Sužeistą ranką priglausi prie lūpų,
Aš pajusiu tik bučinį skūpų...
Noriu būti ugnim ir sudegti drauge,
Bet mataus su tavim tik sapne.
Pasiklydus rūke nebegrįžt niekada,
Nors tada gal pasieks nuoširdžiausia malda.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-03-12 14:32:26
skūpų? šykštų turbūt norėjote pasakyti. Dėl rimo negalima aukoti žodyno, tuo labiau, kad daugiau tarmybių nėra kūrinyje. Daug noro ir abejonės, be motyvų, atsako, aplinkybių - su turiniu reikia dirbti pirmiausia, paskui su raiška.
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-03-11 10:05:53
Nuostabiai šiltos ir mielos eilės. Nesamonė, kad tokie sąskambiai nuobodūs- jausmo paprastumas yra pats tikriausias nuoširdumas, būtent jis ir traukia skaityti ir skaityti, ir norisi daugiau. Šaunuolė, Žaneta! :)
Vartotojas (-a): sinonis
Sukurta: 2009-03-10 21:32:17
prieš pradedant skaityti tikėjausi čia rasti tikrus jausmus... ir radau, skaičiau, šypsojausi, ir buvo visai nesvarbu nei kada, nei kaip tai parašyta
nuoširdžiai pavydžiu jausmų sesutėn :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-03-10 20:56:30
jau ne kartą minėta, kad toks sąskambis
žolėjE manE.draugE,sapnE.niekadA.maldA. primityviai nuobodus.../ būtų geriau visai be rimavimo/ sėkmės ieškoti eilėraščio... skaitant daugiau geros poezijos :)