Tarsi rankos per žemę ištįsę
skuba baigti nepradėtų darbų.
Ką jos mano, kai stovim ir tylim
savo veidus palikę virš jų?

Ar mes girdim, ar vien tik panašūs
norim būti, kai bėgam pirmyn?
Nereikalingas kauptukas nei trąšos,
o jos auga ir gilyn, ir platyn.

O kartais užtenka ašaros
ir jau skuba skaidrioji srovė -
per žemę, gyvenimus, pasakas
negrįžtantis ilgesio Vėl.