Miegas neužuos, šis sniegas kvepia... Pavasaris. Keli spinduliai prasiskverbė pro banguotus baltai melsvus debesis... Ir... Akys plačiai atsiveria.

Tu – žmogus, dalelė visumos. Tu... Tyliai ir ramiai žiūri į viršų. Gaudai snaiges. Bet nepavyksta.
- Vanduo, – šnabždi.
- Ne! – kažkas viduje garsiai šaukia.
- Vanduo, – pakartoji.
- Atleiskit. Aš geriau jums netrukdysiu, – atsiliepia vidinis balsas.
- Na, taip, kurgi.
Pavasaris, brendi per tirpstantį sniegą upės link, vandens link. Sniegas. Toks švelnus. Klupdamas už kupstų kaimynų darže vis brendi, nepasiduodi. Jokių ašarų akyse. Nieko.
Griūvi, stipri ranka į kažką įsikimba – pakeli ir matai rudą, žeme kvepianti grumstą. Bulvė. Suleidi nagus į šlapią pavasarinę dirvą, vis kasi, kapstai ir žemėtomis lūpomis šypsaisi.
– Žiūrėk! – šauki miškui.
Ir miškas žiūri. Tau atrodo, kad jis seka tavo darbą, todėl dirbi dar įnirtingiau, vėl kapstai, kapstai, ir miškas tau padeda.
– Mm... Taip. Kask, – tyliai ošia.
– Vanduo, – staiga išsigandęs sušnabždi. Skubiais rankų judesiais krauni bulves į striukės kišenes ir atsikėlęs bėgi tolyn.
Ir... Pasiekęs savo tikslą, mėtai į upę rudus grumstelius.
– Plaukia... Argi tai ne puiku? – juokiesi. Ir to turėtų pakakti dar ilgam.
Staiga pagalvoji, kaip visą šią istoriją papasakosi kaimynui. Ir apie bulves. Ir apie medžius. Ir apie upę.
– Vanduo, – vėl pasakysi.
– Būna juoda, bet reikia eiti ten, kur balta, – kaimynas sakys.

– Ateinu ateinu! – išsigandęs šaukia pavasaris.
Nebe Žiema.
– Argi tai ne puiku? – vėl juokiesi. Tik gaila, upė prabilti negali.