Nedrąsiai girgžtelėjo senos kabineto durys ir vidun įžengė dar viena klientė, jau septynioliktoji šią dieną. Birutė giliai atsidususi žvilgtelėjo laikrodin- be penkiolikos aštuonios, ir vėl kaip reikiant užsibuvo, vyras už tai nepaglostys. Tuo metu septynioliktoji klientė krenkštelėjo primindama Birutei savo buvimą.
- Oi atsiprašau, užsigalvojau, sunki diena.
- Nieko tokio, visgi jau vėlu, turbūt labai išvargot, man irgi taip būna. Žiūrėk užsisėdi darbe ir nepajunti kaip prabėga laikas, ar ne taip? O po to grįžus brangusis tik burba, tik burba, chi chi…
- Mhm… - Birutė tik numykė, nenorėjo leistis į nuobodžias buitines šnekas, šešiolikos gyvenimo istorijų jai buvo daugiau nei pakankamai vienai dienai. - Taigi kokiu tikslu apsilankėte?
- Ak taip…matot mano vyras turi firmą, jis su dar dviem yra jos bendrasavininkis.
- Na?
- Ir štai prieš keletą savaičių išaiškėjo, kad tie du niekšai…
- Bendrasavininkai?
- Taip…tie du šunsnukiai kažką ten mano vyrui pridirbo ir jis prarado visus savo banko sąskaitoj laikytus pinigus! Jūs suvokiat?! Mano vyras be galo susikrimtęs, neįsivaizduojat kaip mums dabar sunku...
Septynioliktoji kaip užsikirtęs automatas tratėjo dar geras penkiolika minučių. Birutė nejučia mintyse sudejavo. Dar viena tokia pati kaip kiti tūkstančiai bylų. Eiliniai niekšeliai susiėdė tarpusavyje, kaltina vienas kitą turto pasisavinimu ir taip toliau ir panašiai... Birutė pasijuto neapsakomai pavargusi.
- Žinot ką? Gal jūs užsukit pas mane pirmadienį?
- Bet...
- Taip, užsukite pirmadienį. Gerai? Iki malonaus...
- Na... gerai... -moteriškė nebuvo nusiteikusi pasėdėt čia tiek trumpai, juk jos vyrą šitaip apgavo! Ji nenoromis atsistojo ir palinkėjusi gero vakaro iškėblino pro duris.
Birutė lengviau atsipūtė. Na pagaliau, baigta. Atsistojus nuėjo iki durų ir apsuko ant jų kabėjusią lentelę “Uždaryta“. Grįžusi prie stalo greitai susimetė savo daiktus į rankinuką, apsivilko savo žalią šiltą paltą, nenorėjo likt šitam tvankiam kabinete nei minutės ilgiau.
Išėjus pasijuto kitu žmogumi. Iki skausmo šaltas sausio vėjas ją tik gaivino, patenkinta žengė gatve. Cyptelėjo mašinos stabdžiai ir Birutė griuvo ant žemės...
--------------------------------------------------------------------------------
Dabar nesu laiminga. Ir paauglystėj nebuvau. Tik savąją vaikystę prisimenu kaip stebuklą. Stovi ji man priešais akis, tokia bespalvė, išblukusi, bet tokia be proto graži! Tik keletas spalvotų vaikystės akimirkų išlikę. Pamenu tokį aukštą suoliuką, pasiėmę skėčius su sese nuo jo šokinėdavom, naivuolės, skraidyt išmokti troškom. Nepamenu kokiais batukais tada avėjau, kokį sijonuką vilkėjau... viskas, ką pamenu- to suoliuko spalva. Tokia sodriai žalia. Tobula spalva. Iki šiol mano mylimiausia.
Tu, tėveli, juokdavais, kai parduotuvėj prašiau nupirkt žalias kelnes, ir saldainių tik žalių norėjau... Nebesijuokei, kai paauglystėj ir plaukų žalių įsigeidžiau. Juk žinai, tėveli? Na gi, tėveliuk, juk žinai tą mūsų suoliuką? Kaip ten tu sakydavai... tą mūsų viltį pakilti.
--------------------------------------------------------------------------------
Bedvasis Birutės kūnas dar ilgai gulėjo ant gatvės. Ją partrenkęs vairuotojas nepabėgo, tiesiog sėdėjo mašinoje, laukdamas atvykstant policijos. Kur ten jis iškiš nosį, juk lauke taip šalta.
Atvyko du policininkai.
- Pažiūrėk į jos paltą.
- Aha, matau. Ne tik paltas, žiūrėk ir batai, ir rankinukas žali.
- Tai keistuolė!
- Nusižudyt bandė, nekitaip.
- Jo, vairuotojui pasisekė.
Dar kurį laiką  stebėjęsi neįprasta moters apranga, jiedu suvyniojo Birutės kūną į polietileninį maišą ir nuvažiavo.
O kitoje gatvės pusėje energetinio gėrimo reklamos iškaba ir užrašas sodriai žaliomis raidėmis: ”Šiandien, kaip niekada anksčiau, žmonėms reikia sparnų”.