Po tavo delnu tirpsta negyviausias gruodas
Ir kraujas virsta neramia sula.
Metu šalin vienatvės rūbą juodą,
Skubu tenai, kur mudviejų tyla
Įgyja naują daugiareikšmę prasmę,
Viens kitą liečiame lyg tapę neregiais.
Nebegalėčiau tapti laimingesnė,
Nei suvešėjus pumpurais naujais,
Bet vieną dieną šis stebuklas baigias –
Bežydint sielai papučia žiemys.
Plaukuos neglostomuos netirpios kaupias snaigės.
Dabar žinau, ką reiškia ilgesys –
Esybės mano nesustingdo gruodas,
Nes atminimas glostančių delnų
Kasdieną nudreskia vienatvės rūbą juodą –
Juk į pavasarį, juk pas tave einu...