Karas. Žmonės eina ir žūva. Žmonės krenta it musės, teršalų paragavusios. Aplinkui tik sprogimų rožės, kraujo čiurkšlės įvairiais kampais visokius vektorius braižo, galūnės it jauni gulbinai lekioja. Tankai važinėja, o jų viduje tankistai kvėpavimo procesus atlieka. Pasuka tankas savo išdidų vamzdį ir paleidžia sviedinį, kuriame inžinierius Garinas deklaravo visas humanizmo idėjas. „Bum! “ – atsikosėja gamta, oro molekules drebindama. Kaipmat pakyla dulkės ir lavonai.
- Ėhė, kaip pataikiau! – džiaugiasi tankistas ir patenkintas keikiasi, kad net ausis kruta. Tada pagalvoja apie prišnerkštą seklyčią ir buvusią žmoną, kuriai alimentų mokėt nereikia, - ir išsyk prieš akis visa Tėvynės galybė iškyla.
- Aaa! – rėkia nelaimingas pėstininkas, šoviniams pasibaigus. Ir nekyla jam nei Tėvynės galybė, nei kiti garbūs atributai.
Išsikasė kariai apkasus ir sulipo. Rodos, mažumėle aprimo. Tik kartkartėmis kažkur granata drioksteli, ir klyksmas pasigirsta – vėl ant neatsargaus besituštinančio užtaikė.
- Rytoj atsiųs pagalbą, - trinasi rankas admirolas, išraudęs it nekalta mergelė pirmąją naktį. Trinasi nušalusius delnus ir kareivos, aplink žvalųjį vadą susispietę.
- O ką atsiųs? – klausia vienas, rodos, dar visai jaunas eilinis. Nežino jis, kokio atsakymo tikėtis, ir nesupranta, kodėl apskritai šis klausimas nuo lūpų išsprūdo. Bet klausti gi reikia. Dėl profilaktikos.
- Et, neturiu žalio supratimo, - smagiai nusispjauna admirolas. Ir visiems ramiau.
Tuo metu padangėje pasirodo lėktuvai – šaunūs kalnų ereliai, kryžiais ir vėliavomis apteplioti.
- Po paraliais, ruoškit patrankas, puspročiai! - žviegia admirolas, per sekundės šešiasdešimt devintąją dalį surimtėjęs.
Paklaikę kareiviai puola vykdyt įsakymą, ir po akimirkos vienas pabūklas jau stovi kažkokiu šlamštu užtaisytas.
- Varyk! - rėkia vadas, kiek tik leidžia balso stygos.
- Triokst! - entuziastingai atsiliepia patranka, ir iš vieno kalnų erelio užpakalio ima virsti juodi dūmai. Paukštis, gėdydamasis savo rūkančios sėdynės, neaiškiai sumūkia – kaip paprastai mūkia kastruojami jaučiai – ir akmeniu drimba į karo lauką.
Tiesiai į apkasą.
- Ai! – spėja spygtelti sudegdamas admirolas. Kareiviai, žinia, kuklesni, ir miršta tylėdami.
- Zigmundas žuvo, - žiovaudamas sumarma Alfredas, kito lėktuvo pilotas. Nepraeina nė minutė – ir jau Alfredo erelis dūmais tuštinasi, ir Alfredas visai ne žiovauja, o siaubingai klykia.
Likusieji aukštybių arai pasisuka pasisuka, numeta vieną kitą bombikę, susprogdina vieną kitą admirolą, ir lekia atgalios bazėn: vakarienė – šventas reikalas.
- Dar gerai, kad anie savų nepasiuntė – tai būtų pekla užvirusi, - guviai pastebi kažkoks pilotas, Alfredo giminaitis.
Temsta.
Kartu su diena užgęsta ir mūšio gausmas. Tik tik girdis apkasuos bruzdėjimas: lavonus renka, sukrešėjusį kraują ir vidurius nuo kulkosvaidžių krapšto.
- Aure, antai Robertas: jo vestuvinį žiedą ir už mylios atpažintum, - kažkas pakelia apanglėjusią plaštaką.
- Oooi, - rąžosi pavargęs gydytojas, vienoje rankoje gniauždamas kruviną amputacinį pjūklelį.
O netoli girdis tylus pokalbis:
- Dujų šiąnakt neleisim? – teiraujasi jefreiterius, ir iš balso aišku, jog pats labai norėtų, kad nuskambėtų „taip“.
- Jokiu būdu, - tripiršte ranka mosteli kapitonas. – Rytui paliksim.
„Idiotas, “ – mintyse urgzteli jefreiterius ir, įsisupęs į šiandieną ištaškyto bendražygio apklotą, ramiai užmiega.

***

Rytas. Žmonės eina ir žūva. Žmonės krenta it musės...