Kāp ont delno kiepsa palėktė kalnelē
Ė pakalnės vėsas su žuoliem, su maurās,
Tarsi dongaus pluotā būtom nusėvalė –
Vėsas mona dėnas parmatuomas kiaurā.

Švelnē apkabėnus aš nešous kelali,
Kor jauna, pražydus vakštiuojau ė biegau –
Kor po šuokiu vaikē artėnuos pavalē,
Ont petū užmetė savoujė sermiega.

Tapalius griuovalie, kor kvepies par nakti,
Kāp kvietkas lig šiuolē vėsumet užoudo,
Mienou, ka ė lėmpas nebreikies bedegtė,
Grīžusi ka sriebsio bulvīnelė jouda.

Vo tievalė suodnos, kor sukėbė tvarkiem
Ka pražīs – iš tuola trauks artīn priētė –
Baltous trešnės koplės tujau pat už tvartou,
Vuobėlis sudėigtas i tėisiausė greta.

Če jug prakaitavuom pri nomėnė ūkė,
Truoba ė kėimieli švarē išsėvalė,
Vakarās nu sava rūpestiu nutrūkė,
Pasėšuoktė lieksem i miestelė salė.

Tēp brendo par laika vondėnieli skaidri
Žėidlapēs baltiausēs mintis apsitaškius,
Kor jaunīstės dėinas su kregždeliem skraidė,
Kor vaikeliams rašiem ėlgesingus laiškus.

Ė džiaugous ka kartās ė dabā iš tuola
Galio pamatītė tou auksini laika,
Ė po maža žingsni, po trumpiausi cuoli
Viel i truoba grižtė linksmā nusiteikus.