Ko vėl dairaisi, blyškiaveidi nakties drauge,
Ko žvilgčioji pro langą čia vidun?
Pakibęs pamiškėj, kur tamsios eglės auga,
Kvieti pakilt, nors mintimis pakilt dangun.

Tavim, mįslingu, stebisi gal milijonai
Tokių kaip aš, kuriems naktis trumpa,
Kurių jausmų upes sugėrė knygų tomai,
Laiškai, eilėraščių jautriausioji strofa.

Ne, nežinau tavosios paslapties,
Ir dar ilgai žmonėms jos neįminti,
Kodėl toks neramus, keistai jauties,
Kai tavo šviesoje lyg jūroj tenka grimzti.

Jaunystėje man rodėsi, kad tu lyg šelmis
Vis žvilgčiojai pro beržus, jų svyrančias šakas,
Kada dėl meilės bučinio palinkdavo dvi galvos,
Ir laikas nepajėgdavo ilgiau išskirt rankas.

Ne, tu ne dulkių kamuolys, ne šaltas luitas
Ir ne visatos kūnas sistemoje žvaigždės,
Ne gabalėlis žemės iš įsčių jos išguitas
Prieš milijardus metų kaip neganda, bausmė.

Juk be tavęs, blyškusis, mūsų čia nebūtų,
Kaip ir gyvybės medžio, alsuojančios gamtos,
Neoštų vandenynai, jūros nebanguotų
Ir niekas nesklaidytų užgriūvančios tamsos.

Tu – gal maža stotelė paskutiniam skrydžiui,
Kada iš  žemės lopšio skrieja jos vaikai
Į ten, kur sielos akys veržiasi sugrįžti,
Kad būtų namuose, su Tėvu, amžinai.


2009-03-02