Prislinkus prie langelio žvelgia
Akis primerkus lapė snapė --
Jose paslėpti reikia dalgį,
Kurią pikta siela nutapė!

Stiklan atsargiai pabarbena,
Gerai liežuvį pagalanda
Ir pasakėlę savo seną
Gaideliui ulba – melo gandą:

Šiandieną mane paukščiai miško
Išrinko Metų Laputaite!!!
Nuo saulės tikras auksas tiško --
Net žolės jo nebūt suskaitę,

Kad ir norėję – tiek prisėjo
Gryniausių aukso riedulių...
Iš jų karūną rankos vėjo
Man nukalė, dabar galiu

Tau dovanot, nes kartais gėda
Man pasidaro – anąkart
Įtraukiau aš tave į bėdą --
Net norisi man pasikart

Dėl savo poelgio to kvailo!
Tu pradaryk langelį kiek --
Karūną tą plaukuos aš kailio
Dabar laikau... Žinai vis tiek

Ją rodyt baisiai pavojinga
Miške šitam taip atvirai --
Žvėrims čia padorumo stinga,
Pažįstu juos visus gerai,

Todėl nešiau tą brangenybę
Tau visiškai slapčia čionai --
Kai sąžinės dažai atpigę,
Ir dieną valkiojas velniai!

Gaideli mielas, tik langelį
Praverki nors vos trupučiuką
Ir pasiimk tą aukso dalį,
Nes vien košmarai mane suka,

Kamuoja, naktimis verkiu,
Kad nuskriaudžiau tave, vargšelį --
Nuo ašarų aš be akių
Greit pasiliksiu... aklą gali

Vilkai suėsti atsibastę
Ar užkapot varnų būrys,
Gal valgyt tektų seną rąstą,
Kol skruzdėlės mane suris.