Dar niekada lipti laiptais nebuvo taip sunku. Baisiai skauda galvą, kaip tada, kai verkiau visą dieną ir visą naktį. Dabar išvis negaliu verkti, kad ir kaip norėčiau. Ašarų tiesiog nėra. Volis greičiausiai jau leidžiasi liftu. Galbūt jau laukia manęs apačioje. Ir jeigu kartais pravirkčiau, pasakyčiau jam, kad labai pavargau, ir tai būtų tiesa. Aš nejaučiu savo kojų, jos sustingusios, o rankos dreba. Porąkart vos nenuriedu laiptais žemyn. Paskutiniai keli žingsniai.

Apačioje nieko nėra.

Aš laukiu prie išėjimo. Priešais mane veidrodis. Vaizdas priverčia mane krūptelėti, nežinau, ką tikėjausi ten pamatyti. Dabar matau tą patį Tonį, kuris svajojo žaisti futbolą ir būti pripažintas, kuris nenorėjo atrodyti storas ir kuriam didžiausią baimę kėlė Rudis ir Elijasas. Dabar tai atrodo kaip kitas pasaulis, ir aš atiduočiau viską, kad tik galėčiau vėl grįžti tenai.

Netrukus pasirodo Volis. Mano širdis ima plakti dar greičiau, pasirodo, tai įmanoma. Noriu pulti laukan, sėsti į taksi ir važiuoti toli toli, kad jo daugiau niekada nebesutikčiau ir jis neištartų nė žodelio man.

- Tavo striukė, - sako jis.

Mano rankos dreba, niekaip negaliu apsivilkti. Jis padeda. Bijau pažvelgti į jį.
- Toni, - kreipiasi jis, plaukeliai ant mano rankų pašiurpsta ir dar kartą pašiurpsta, kai jis atsiduria mano regėjimo lauke. Jis irgi atrodo kaip anksčiau. Bent jau ne taip susinervinęs kaip ten, kabinete.
- Toni, ar gerai jautiesi? Gal važiuojam į kavinę pavalgyti, o paskui nuvešiu tave namo.
Kiekvienas jo žodis sukrečia mane, laukiu kažko siaubingo, kol jis tyčia ar netyčia parodys, jog kažkas negerai.
- Gerai, - sakau, tikėdamasis, kad mano balsas skamba normaliai.

Einame į mašiną. Aš vos galiu paeiti, toks pavargęs aš esu.
Volis atsisėda prie vairo, įjungia muziką, kaip visada. Kurį laiką patyli.
- Noriu tau kai ką pasakyti, - ištaria jis staiga.
Akimirką pasijuntu, lyg būčiau atsiskyręs nuo savo kūno, tiesiog visiškai nieko nejaučiu. Paskui tas jausmas dingsta ir atsiranda daug daug energijos, kurios padedamas aš galiu sušukti:
- Ne! Prašau, ne dabar! Aš labai noriu valgyti!
Man tas pats, ką jis pagalvos, jei turėčiau daugiau jėgų, aš būčiau iššokęs ir bėgęs toli toli toli, kur jis manęs niekada nerastų.
Jis nusijuokia.
- Gerai.

Sėdime kavinėj prie stalo, ką tik užsisakėme kažką. Aš iškart pamiršau, ką užsisakiau. Volis šneka apie maistą, su kiekvienu jo žodžiu man darosi vis blogiau. Aš šypsausi. Tikiuosi, jog atrodau normaliai.
- Beje, Toni, tau norėjau kai ką pasakyti...
Jis taip lengvai nepamiršta ir nepasiduoda.
- Tuoj, palauk, einu į tualetą, - iš tiesų jaučiu didelį poreikį ten. Mane pykina. Atsiklaupiu prie klozeto ir apsivemiu. Pykina vis tiek, nors jau nebeturiu ko išvemti. Taip pat jaučiu didelį norą pravirkti, bet irgi negaliu. Atrodo, kad ašaros kažkur dingo, skauda akis, galvą, pilvą ir dar kažką, bet net nesugebu sugalvoti, nes mintys pinasi ir pabėga nuo manęs.
- Jums viskas gerai? - klausia balsas už durų. Nepajėgiu nieko atsakyti. Šiaip ne taip atsistoju ir atidarau duris.
- Atsiprašau, - sako valytoja, ji žiūri į mane išsigandusi.
- Viskas gerai, - sakau ir bandau nusišypsoti. Tada gerai išsiplaunu burną, sukaupiu visą drąsą ir grįžtu pas Volį.

Maistas jau ant stalo. Turbūt nereikia net sakyti, kad aš negaliu praryti nė gabalėlio. Sulaikau kvėpavimą, laukdamas Volio žodžių, jau nebėra būdų išsisukti.
- Toni, daktaras sakė...
Mano įrankiai triukšmingai skambėdami nukrenta ant grindų, šįkart visai netyčia. Lendu po stalu jų pakelti. Bet tai ne išeitis, jis manęs laukia ir pratęsia:
- Daktaras sakė, kad tu gali nebeiti į mokyklą ir mokytis namie, kaip anksčiau. Tai buvo netikusi idėja, mokykla labai vargina, sunku staiga imti ten vaikščioti. Gal dėl to ir susirgai?
Jis šypsosi, aš negaliu patikėti tuo, ką išgirdau.
- Aš noriu į mokyklą! - sakau. Iš tiesų noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau ir kad šitos dienos išvis nebūtų buvę.
- Bet tie vaikai, kurie tave skriaudė...
- Tu pats sakei, jog aš turiu nepasiduoti!
Jis patyli. Tada sako:
- Džiaugiuosi dėl tavęs. Tik žiūrėk, kad nepervargtum, ir nebežaisk futbolo, tada sveikata pasitaisys.
Aš žiūriu į lėkštę su maistu, ir man siaubingai gėda. Bet paklausiu „ką?“, noriu aiškiai pamatyti, kaip atrodo Volis, kai meluoja.
Jis pakartoja. Aš atidžiai stebiu meluojantį draugą. Bet nieko ypatingo nematau. Meluodamas jis atrodo taip, kaip visada.

---------------

Yra toks išradimas - telefonas. Atrodo, kad mama jau žino, matau tai iš jos žvilgsnio. Ji nemoka taip, kaip Volis. Bet aš nebeturiu jėgų bijoti.

Jaučiuosi baisiai, baisiai pavargęs. Atsigulu ant lovos, tačiau pailsėti neišeina. Bandau atsigulti ant kito šono, netgi ant nugaros, bet jaučiu tą patį. Guliu jau valandą. Dar valandą ieškojau patogių pozų, atsigulimas nepadeda, lygiai taip pat galėčiau ilsėtis bėgdamas. Ir kai suvokiu situacijos beviltiškumą, imu rėkti, ateina mama, rėkiu jai, mama, aš negaliu pailsėti, tada ateina gydytoja su švirkštu ir laiko mane už rankos, kol užmiegu dirbtiniu miegu.