Labanarka
Vienū vasarās rytū nubudau na Pranutēs iš Labanorā dejavimų:
-Vaje vaje, abu braliukai, kur anųdien pakavoją, takie geri, takie gražūs buvą ir va, - nėra berniokų… Nustapiją gi Labanarkos preupy. Visi žiną, kad tin nevalia plaukt, kad tin mindrynej toja Narka gyvena, ale va, vaikeliai, nemėgsta klausyt vyrasnių. A visa tai matai kuo baigias…
Ausis ištimpis prišoku pre durų. Ji buva visos apylinkes gyvas laikraštis. Aidama iš vieną kiemą kitan pernešdava visas apylinkes navynas.
-Taigi, tur būt, maudęs ne vieni, negi niekas negaleją išratavot? – klausia tėvas.
-Buva tin ir daugiau. Ale kai pirmas ėmė grimzt ir šaukt, tai brolis iškart tin metes. Kai priplauke tų vietų, tai iš pradžių pakila vandeny, a pa to pasnėrą ir teip daugiau neiškyla. Kiti jau bijoją tin plaukt ir nulakę šaukt ratunką. Kai atalakę vyrai iš mestelią, tai nėrą tik virvem pasryšį. Ti sakę taip traukia gilumon, kad sunku atslaikyt.
-Ti tikriausia versmė iš pą kalną muša ažeri, - tarsteli tėvas.
Tačiau Pranute tvirtina sava, kad tai tos undenęs Narkas darbas.
Jai išėjus visus kamantinėju, kas tai par sutverimas ta Narka, kur žmones tapija, ale tėvas ir moma makina, kad visadu raikia klausyt vyrasnių žmanių, ir nebus jakių bedų, a apie Narkų paposakas veliau.
Vienų sakmadenį pa mišių tėvas susiruošę Labanarkan meškeriot. Prisprašiau ir aš.
Pakeliui prašau tatukų, kad paposakat ape tų Narkų.
Anas šypteli ir paaiškina:
-Naram sanovej vadina laumes ar kitaip undines gyvenančias ažeri. Tai na žodžią nardyt. Kai su ju geruoju tai ana irgi labai gera, padeda žuvelių pagaut, a kai kas užpykdą, tai gerą nelauk. Žmones kalba, kad viena tokia ir gyvena Labanarkaj.
-A kaip ana ti atsradą ?- klausinėju taliau.
Šypsas tatukas ir saką, kad yra tokia sana sana pasaka, nori tikėk, nori ne…
Sanų sanovėj, pasakaja, kad deive matula Saulala su Menuliu tevuliu pa žemely ritinėjas ir vienas kitų labai mylėją. Anys suslaukę daug vaikelių; - vieni buva milžinai kiti buva kiteip galingi - kaip devai. Tai jų vaikeliai čia besibovindami kalnalius sustumdę ir žmanėm padėja pilalas supilt. Paskui sūnai milžinai suspyka ir vieni Indras vedini talimuos kraštuos iškeliavą. Kur anys ėja tin gilias daubas lika ir ti, paskui ažerai atsrada Indrajais – Indras pėdsakais vadinami.
Mūsų Letuvelas krašti liką tik vienas kitas ir tarp jų piktasai Perkūnas, linksmasis išdykelis Vėjdevutis - Vėjas ir daug Saulalas dukralių. Viena iš tų dukralių laikęs Labanorą krašti. Ana buva labai graži, a dainava da gražiau. Pasdaboją jų Perkūnas žaibasvaidis ale jai labiau patiką padūkelis Vejdevutis. Jie lėkdava virš žalių miškų, virš kvetkeliais padabintų pievų ir supdavas užšokį un debesų. Perkūnui gi iš pykčią širdis krauju liejas. Anas laidydava ugnines strėlas ir griaudėdava teip, kad visa kas gyva drabėdava.
Daug čėsą saulutes dukrytei su vėju vis pasisakdava pabėgt na Perkūną, mat anas buva labai nevikrus, be to, labai negražus ir visų laik kavodavas debesyse. Tik vienųroz, kai Vejdevutis su Saulaite glamanėjas gelėm nusėtaj pievaj, pritykaja Perkūnas, prisdingis debesėliu, ir čiupą juos glabin. Vėjas ištrūka, pakila su vėtru, nupūtę debesį šonan ir Saulaite pamačius žiaurų Perkūną veidų suklyką iš strioką. Subėgą tadu ir saula ir menulis, ale anys nieką negalėją padėt dukralai tik vienas kitų užstoją ir žemej pasdare tumsu. Perkūnas raikalava, kad Saulaite taptų jo pati.
-Niekados!,-atsakę ana.
-Aš myliu Vėjdevutį ir tik jo būsiu!
Supratis, kad Vėjas jai mielesnis, negu jis grausmingasis žaibasvaidis, sugriaudeją iš visų macių ir su prakeiksmu sviedę Saulaitę daubon pre Labanorą ir, kad galutinai atskirt na Vėją, žaibais prispaudę debesis tinai, kad anys virta undenais ir da ažkeikę jų būt ti amžinai.
Ir lika Saulas dukryte Saulaite mergela undine nardančia pa undeniu ažeri ir pavadina jų žmones Nara, geraja, labaja Narka, a jos ažerų Labanarku.
Labai jos ilgis Saula ir par dienų žiūri ažeran, kur jos dukrala narda, o vakari nutiesia jai auksą tiltų ir kviečia pas savi. Tačiau Perkūną uždrausta yra jai palikt ažerų ir ji tik kartais pažaidžia ant to auksą tiltą, kol ana nuslaidžia. Pamatysim vakari, kaip par saulolaidį raibuliuoja tas auksinis saulas tiltas.
Iš rytą tekėdama saula vėl nutiesia kelių par ažerų iš kitos puses, ale ana vis vien negali nuskratyt Perkūną čėrų ir kavojas mindrynuos ar pa šiekštam, kurių pilna ažeri.
Nuliūdis Vėjas, labai jos pasilgis, laksta, švilpauja virš ažera, kedena undenėlį, nori draugaut su mergeli, ale niekur jos nesuranda. Pasverčia jis kartais paukšteliu narūnėliu, neria in bangas, narėdamas jų pamatyt, ale nieka išskyrus vienų kitų žuvely ti neranda.
Žina Vėjas, kad Perkūnas visad būna pusnuogis ir nemėgsta šalčią, tai rudeniop nulėkis žiemių kraštuos iš ti atvara šaltus orus. Rūsčiai grūmodamas anas iškeliauja petuos, ale čia tadu ateina šalčiai ir ažerų sukaustą ladas.
Labai liūdna gyvent ažeri mergelai pa ladu. Girdėt žemos vakarais, kai spaudžiant šaltukui kaip gūdžiai ūkauja skilinėdamas ladas, saka na to, kad prispausta pa ladu Nara vartas ir dejuoja.
A nabagėlis vėjas vis ieška ir ieška mergelas, dažnai insiųtis nupučia, nudraska na ladą sniegų ale vis vien nieką pra jį neinžiūri. Pavasariop neišturi, atpučia šiltus orus iš petų, nutirpda sniegų ir insismaginis vėtram sulauža ladus. Ale tadu vėl atsbunda ir atkeliauna Perkūnas.
Ir taip kasmet jau daug daug amžių Vėjas – Vejdevutis blaškas pa pasaulį netekis mylimos. Anas jau daug amžių vis kariauna su Perkūnu ir jų karui nėra galą.
-Kaip gaila ir Vėja, ir Narkas,- tarsteliu.
-Taigi Letuvoj visi myli Vėjų. Anas yra visų keliaunikų glabėjas. Nat ir jo vardas kilis na žodžią aiti, visur eiti. A sanovej kai visi ulioja pėsčiom, keliauninkus vadina aičiais, aisčiais. Juk kai pavargsti beaidamas, kaip smagu, kai vejelis padvelkia, ir nušluosta prakaitų. Anas geras ir šluosta prakaitų ir kitiem sunkiai dirbantiem darbinykam.
Taip pat anas sava dvelksmu patiešija liūdinčius,verkiančius,nudžiavina jiem ašaras, inpučia krūtinen drūsos nusminusiem. Va, tinginiam - tai jau negeras. Kaip mat sušalda, labiausia žiemų.
A mergela, saulas dukrela, tapusi nara, labai kinčia na Perkūną prakeikimą. Tik jam miegunt ana gali išplaukt iš undenėlią. Tadu ana apsgaubia rūku ir švelniai vėjelia nešiojama klajoja pa apylinkų pievas ir aidu pritaria kaima mergų dainom.
Padainuok gražiai pre ažerą tykų vakarą - išgirsi kaip kažkas tau turavoja. Ale jei šūkaliosi, rėkausi tai tik mišką Ūkas tau atslieps. Bardava saniau až tai, sakydava, kad rėkaudamas pre ažerą visas dvasias supykdysi, a labiausia laumes, katros gali labai skaudžiai nubaust, nat paviliot ir nutapyt.
-Tatuk, ale par anas Kūčias girdėjam kaip žiemų dejava kažkas ir kituos ažeruos - Aibutišky, da girdėt buva ir nat na Šiekščią ar Indrajų atalakiančias dejonęs. Tai ir ti irgi naras gyvena ?
-Saniau žmones tikeja, kad visokias dvasias gyvena kažnam ažerėly, kažnam miškely, raisti, nat didesniuos medžiuos, akmenyse. Až tai visur apsiaidava mandagiai kaip pas geriausių kaimynų. Ape jas yra jau kitas pasakas, padavimai. Tik žmonęs daugelį tų padavimų jau ažmirša. Va ir Labanarkų baigia ažmiršt,-Labanora ažeru vadina, kai mestelią Labanorą vardas kylis visai na kitą.
Pameškeriojus, prisgaudžius ašeriokų, kuojelių, laikas nama. Saulą jau laidžias ir nutiesia auksinį tiltų link Labanorą. Šiltas vejelis gena nedidelas vilnelas na ko tas tiltas raibuliuoja, nat skaudina akis. Ačiū tau geroji Narka! Vietaj jos atalakia vėjas ir švilniai paglostą man plaukus….