Vilniuj triukšmas, sujudimas –
Būk tai vėl išpardavimas.
Tik ne plytų, ne cemento,
O kėdutės prezidento.

Ši kėdutė ypatinga,
Atsisėdi ir laimingas.
Metus penkerius, kitus
Važinėji į svečius.

Visi gerbia, garsiai ploja,
Vėliavėlėmis mojuoja.
Gera būt prezidentu,
Jei tiktai ne kvailas tu.

Trepsi kojomis Valinskas:
– Aš kėdės šios šeimininkas!
Už vežimą baltų centų
Pirksiu vietą prezidento.

Ten mokslinčiai net sukaitę
Stumia priekin Grybauskaitę.
Tik Dalia – kukli mergaitė,
Nors ir turi gerą kraitį.

Mazuronis nosį trina:
– Ką ten, žmonės, ar mergina
Gali tikti šitam sostui?
Ta vietelė mano stotui.

Daukanto aikštėj kėdė,
O prie jos – graži eilė.
Net Pilvelis lyg mergelė
Koją prie kėdutės kelia.

Ne, ten suokia ne apuokas,
O dailus berniukas Zuokas:
– Jei paremtų Rubikonas,
Būčiau aš kėdės šios ponas.

Kazimira, kaimo močia,
Taikosi kėdėn lyg svočia,
Tik Brazauskas vis dar tyli,
Nors ir jis šį baldą myli.

A, dar Landsbergis patyręs,
Jis politikos didvyris,
Pagalvos, oi pagalvos,
Gal kovos, gal nekovos!

Nežinau, kaip viskas baigsis,
Ar bus naujos tautai vaišės,
O gal Valdas pasakys:
– ...škia,
             ji mane dar palaikys.

Juk politikoj taip būna –
Reikia kautis už karūną.
Laimi tas, kas apsukresnis,
Televizoriuj gražesnis.


2009-02-24