Santrauka:
Ekspresija apie jausmą, kai krenti be teisės grįžti į pradinį tašką. Geriau skamba grojant gitara ir vyriškam, žemam balsui dainuojant.
... Suskambo daina. Ne kambaryje, ne lauke, o pačiose įsčiose, besiskverbdama kilo žarnomis aukštyn ir sprogo smegenyse:
Ką tu jautei,
Kai kūnas krito žemėn?
Ką tu matei,
Ar tik praskriejančius vaizdus?
Ar tu manei, kad naują viltį rasi
Tame pasauly, kur tavęs nebus?
Ar supranti, kad žemė jau artėja?
Ar dar jauti
Plakimą mirsiančios širdies?
Bet jau vėlu ir tavo kūnas krenta
Į žemę. Kur tavęs nebus.
Krentu krentu
Ir žemė vis artėja.
Krentu krentu
Išgelbėk, mielas vėjau.
Krentu krentu,
Bet jam tai nerūpėjo.
Mano kritimas.
Tam laisvūnui vėjui.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Mūza Erato
Sukurta: 2009-02-24 22:28:26
Ši daina gimė tikrai ne iš nebuvimo kas veikti. Gal ir banali... Bet kai dainuoja vyriškas sodrus balsas, su tam tikromis pauzėmis, kitoks jausmas apima, nei klausantis kokių "O lia lia pupyčių". Nesakau, kad vertingas darbas, bet įkvėpėjas man savotiškai brangus žmogus, kurio pamąstymo dėka, ką jaučia žmogus, šokantis žemyn, gimė šis eilėraštukas. Pratęsiu vėliau.
Ačiū Barabui, Vaivorų naktims ir Azarui, nes Jūs visi teisūs.
Mirtis beprasmė tik tada, kada po jos viskas baigiasi. Arba kada žudomasi iš savigailos. Bet būna ir kitaip. Oi kaip būna...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-02-24 14:25:06
Gyvenimas prieš gimimą?
Mintis gal ir įdomi, tik išpildymas silpnas.
Anonimas
Sukurta: 2009-02-24 09:23:00
oho, kokia įžanga.
kreipinį skiriame kableliu.
šiaip po tokios pradžios visa kita nuvilia, nes tai - tik pora posmelių klausimų ir vienas pabandymas atsakyti. plėtokitės konkrečiau, tiksliau.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2009-02-24 09:20:23
Baisoka. Savotiškas mėgavimasis mirties pojūčiais. Ar taip vertėtų. kai tiek aplinkui beprasmių mirčių...