Anais čėsais, kai da mūsų Užpalius valde Astikai ir Radvilas, nutika taks nutikimas.
   Tadu da Užpalių pilis stavėja kitoj vietaj. Ana buva un didele kalna. A jau gražybe tas pile. Bais meniškai buva padaryta, viseip išsackinta. Mylėja valdovai sava pilį. A pre piles buva didelis akma. Tas akma buva su dideliu indubimu vidury. Visi tu akmenį laike švintu. Un ja aukodava aukas devam. Vienų roz ažmirša čėsu paaukot devam.
    Iš unkstyva ryta saula žemi ridinėjas, graži diena buva. A papet debesys dungų užkloja, susirauke dungus, prasdėja baisi liutis. Dunguj pasrode Perkūnas su didžiuliu žaibu. Ai dave, tai dave dundėt. Dundėja lygiai kavolis un priekala gelažes šmotų kaldamas. Žaibai lakste, kaip žiežerbas. Perkūnas niekaip neryma. Teip žaibus jam besvaidunt ažsidege pilis. Susėda viasa valdovų familija ratuosna ir išdardėja kuo taliau na piles. Nieka anys su savim nepasijeme. Lika visas brungenybes ir turtai pilį. Perkūnas supyka da labiau, kad na ja bėga, jeme akmenis svaidit. Pajeme anas nemažų akmenį ir mete aniem. Egi nepataike. Akma nusvalioja pievan. Tadu, kai plieke sava bizūnu, tai kalnalį žvyras krūvon suvire. Šeip ne teip panuliai išsikrapšte na rūstybes Perkūna, bet atgalios sava gimtosna vietasna nebemyslina grįžt. Sava dvarų , anys nutare, pasistatyt kitoj vietaj.
     A ti un ta kalna, kur stavėja pilis, nieka nelika. Visi turtai pramega skadžiai žemį. Tik venoj vietaj buva likus skyla. Tia piemenys besbovidami sumislina paveizet, kas ti yr. Vienų pemeniokų, kur mažesnis buva, anys pririše virvi ir nulaide pra tų skylų. Nuslaidys pemeniokas, pamate kipšų sėdintį un akmene. Akma tas pats buva, kur un kalna pre piles gulėja. Akmene dabėj visakių brungenybių ir auksą prikrauta. Kipšas nieka nesakys, pajeme sava skribeliokų, pripyla auksa ir brungenybių ir padave pemeniokui. Ir da prisake, kad daugiau niekas nesumyslitų čia lyste. Anas pemeniokų palaide atgal virvi kalnan. Kaip tik pemeniokas pakrutina virvį, piemenys jį ištrauke viršun. A kaks pavydas sujeme visus, kad net nepaklause, kų pemeniokas pasakaja.
    Nulaide kitų piemenį. Ale kas atstika, niekas nežina, mat ištrauke kūnų be galvas. Piemenys bais persgunda. Na ta laika anys un kalna nebesbovydava. Nars na kalna būdava gera priveizet visus gyvulėlius, kurias gane.
    A, kad tai tikri nutikimai, roda ir dabartiniai radiniai. Kai padaužai kalnu, anas skamba ir dunda. Ti kipšas da turtus ponų tebesauga. Taliau na kalna pievai valiojas akma, kur Perkūnas mete. Mes anų dabar vadynam Perkūna akmenu. A ti, kur buva žvyriaus dabe ir dabar žvyrius gabalais suvirys. Ti visoj Letuvoj venintelis Kanglameratas esma. Ir patys Užpaliai inskūre taliau na ta kalna, kur pilis buva. A ti kur na žaibų visa kas dege- Degesių ir Žaibiškių ulyčias inskūre.